Klausiate, kur ta iškasta duobė ir kas įkrito? Šiuo atveju į įsikastą duobę nugarmėjo žemės ūkis – ironiška, tačiau prisidėdamas prie klimato kaitos, jis pats stipriai nukenčia nuo to, ką iš dalies sukūrė.
Gyvulininkystės problemos
Jei pasvertumėm, kas nuo klimato kaitos nukenčia daugiau – augalininkystė bei žemdirbystė ar gyvulininkystė, be abejonės, fortūna šypsotųsi gyvuliams. Juos žmonėms apsaugoti ir kontroliuoti lengviau, tačiau žala – akivaizdi. Gyvuliai itin kenčia nuo sunkiai pakeliamų karščio bangų: karščių veikiami tampa nevalgūs, apatiški, pasidaro paveikesni ligoms bei lėčiau auga. O čia jau savo darbą atlieka žmogaus dėka tobulą terpę atradę parazitai (kartais net ir laukiniai gyvūnai), pernešantys įvairias ligas. Tokiu atveju nukenčia ne tik patys gyvuliai, bet ir produkcijos kiekis, taip pat jos kokybė.
Augalininkystės ir žemdirbystės iššūkiai
Nebūdingos oro sąlygos jau ne kartą sunaikino ar pakenkė derliui: sausros, karščio bangos, audros, krušos, šlapdribos – visa tai turėjo savo kainą. Tarkime žiemą akivaizdžiausia žala matoma grūdinėse kultūrose. Žiemkenčiai dėl netinkamos temperatūros ir sniego nebuvimo šaltuoju periodu šunta, pūna. Pasitaiko, kad užklupus šaltukui jau būna sužaliavę, o galiausiai įšąla. Rapsai po žiemos taip pat neretai atrodo pasigailėtinai. Dėl klimato kaitos per vieną dieną dažnai iškrenta tiek kritulių, kiek jų turėtų iškristi per savaitę – tai derlių taip pat paveikia atitinkamai: javai po tokių liūčių žemdirbiams pranašauja tikrai ne pačią geriausią ateitį. Taigi ekstremalios oro sąlygos – tikrų tikriausias iššūkis augalams ir tiems, kurie juos augina.
Žemės ūkis gali padėti pats sau
Nors viskas, kas aprašyta prieš tai, skamba pesimistiškai, žemės ūkis, pats sau nemenkai pakišęs koją, gali ir padėti sau. Išeitis – ekologiška žemdirbystė, skatinanti kovą su klimato kaita. Nenaudojant pesticidų turinčių trąšų galėtumėme džiaugtis tinkama dirva ir gruntiniais vandenimis, stengiantis rinktis atsinaujinančius energijos šaltinius bei perdirbdami atliekas sumažintume kenksmingų dujų išsiskyrimą bei taršą. Ir galbūt tai nėra stebuklingas vaistas jau padarytai žalai atstatyti – tai galimybė sukurti kažką, kas dar nėra užteršta.
Jei klimatas ir toliau šils, kaip kad prognozuojama, visos prieš tai įvardintos problemos tik aštrės: tai, kas kol kas nejaučiama dar pasijus, o tai, ką jau ir dabar matome plika akimi – matysime ryškiau negu bet kada. Tačiau tokių laikų geriau nesulaukti ir veikti pradėti dabar.