Praėjusių 2009 – ųjų metų pradžioje, pradėjus veiklą Saulėlydžio komisijai, konservatoriai degė ryžtu ir deklaravo apie neišvengiamą vyriausybės reformą, kuri tikrai įvyks per 2009 - tus metus ir pagerins valdymą, bei kurios struktūrinė esmė, kad nei viena institucija nebebus pavaldi vyriausybei, o bus priskirta konkrečios ministerijos žinion. Ši reforma iki 2010 metų sausio 1 d. turėjo būti baigta, juo labiau, kad institucijų pavaldumo klausimas buvo susijęs ir su šių institucijų optimizavimo planais, tuo pačiu ir lėšų taupymu.
Gerai žinau, kaip vyko procesai dėl Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) pavaldumo, nes kaip Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas įdėmiai stebėjau procesus ir pats natūraliai juose dalyvavau. Daugeliu atveju ir kitose valstybės valdymo srityse menama reforma baigėsi taip pat, arba kitaip tariant niekuo, bet šį kartą apsistosiu ties sportu, už kurį jaučiu tiesioginę atsakomybę.
Kaip vyko konservatorių vadovaujamos vyriausybės inicijuotas procesas? Kai tik mus pasiekė žinia apie rengiamą KKSD reorganizaciją, sušaukėme komisijos posėdį ir priėjome bendro sutarimo, kad geriausia, jei tik būtų tokia galimybė, jog KKSD statusas nebūtų keičiamas, t.y. departamentas liktų prie vyriausybės. Tačiau buvo kategoriškai pasakyta, jog tai neįmanoma, nes prieštarautų visai rengiamai vyriausybės reformai. Tuomet Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisija pareikalavo, kad bet kokiu atveju KKSD liktų atskirų biudžeto asignavimų valdytoja, o sprendimai būtų priimami greitai, aiškiai, skaidriai. Vyriausybė sudarė darbo grupę, kuri išnagrinėjo visas aplinkybes ir pateikė Saulėlydžio komisijai. Ši nusprendė, jog KKSD derėtų perduoti Vidaus reikalų ministerijai (VRM). Už tai pasisakė ir praktiškai visos sporto organizacijos, pradedant Olimpiniu sporto komitetu, baigiant Sporto federacijų sąjunga. Tokiam pavaldumui pritarė ir vyriausybė. Seimas taip pat pritarė klausimo pateikimui ir, siekiant išspręsti klausimą galutinai, reikėjo tik dar kartą įtraukti jį į Seimo darbotvarkę ir priimti metų eigoje parengtą galutinį sprendimą. Tačiau konservatoriai to sąmoningai nebedarė, tokiu būdu sužlugdydami ne tik pačių inicijuotą vyriausybės reformą, bet ir toliau pakabinę visą Lietuvos sporto sistemą tarp dangaus ir žemės. Be to, tuo pačiu metu, manipuliuodami Kūno kultūros ir sporto fondo lėšomis, kurios pagal įstatymą privalo būti atskiroje sąskaitoje ir jas draudžiama naudoti kitoms reikmėms, dar drastiškai nurėžė ir lėšas sportui.
Neabejoju, jog taip nutiko dėl vienintelės priežasties - konservatorių noro valstybėje kontroliuoti viską – nuo VSD iki KKSD ir paniškos baimės, kad jų absoliučios kontrolės galimybės gali sumažėti. Pati sporto sistema, jos veiklos efektyvumas, skaidrumas jiems nė motais. Svarbiausia – jų įtaka visur ir viskam. Todėl pagrindinis argumentas konservatoriams sprendžiant KKSD pavaldumo klausimą buvo baimė, jog Lietuvos sporto kontrolė neatitektų Liberalų ir centro sąjungai, nes šiuo metu šios politinės jėgos atstovas vadovauja Vidaus reikalų ministerijai? Argi ne vaikiška žinant, jog vadovavimas ministerijoms laikinas ir klausimus derėtų spręsti vadovaujantis principu kaip būtų geriau vienai ar kitai sričiai, o ne kas kam šiuo metu vadovauja?
Ne kartą viešai sakiau, kad mano vertinimu, Lietuvoje galėtų veikti Jaunimo, sporto ir turizmo ministerija. Suprantama, jog šiuo metu tam nepalankus laikas, bet kad KKSD būdama pavaldi konkrečiai ministerijai šiuo metu turėtų savo ministrą, kuris politinėmis priemonėmis galėtų apginti Lietuvos sporto interesus, tai manau, sporto sistemai būtų tikrai naudinga. Kas dabar juos gina? Gal ministras pirmininkas ar vyriausybės kancleris? Akivaizdu, jog nei vienas iš jų ir tai suprantama, kadangi jų darbų apimtys didžiulės ir, net labai norint, vargu ar jiems pavyktų pakankamai įsigilinti į šios svarbios valstybei srities problemų ratą.
Beje, nuo to, kad KKSD būtų tapusi institucija prie VRM, jų biudžetas nei padidėtų, nei sumažėtų, o būtų toks, kokį sugebėtų KKSD, padedama savo ministro, apsiginti. Kas šiuo metu, be Seimo komisijos dar tuo rūpinasi, nors tai net nėra tiesioginė komisijos funkcija? Bet matant, kaip sąmoningai ar nesąmoningai žlugdomas Lietuvos sportas, tylėti neįmanoma.
Ir koks inicijuotos valstybės valdymo reformos rezultatas, gerbiami konservatoriai, su akivaizdžiai tik jaukti, griauti, bet ne kurti gebančiu ministru pirmininku priešakyje? Pavaldumo klausimas dėl anksčiau minėtų motyvų iki galo neišspręstas, o KKSD optimizavimo planas liko, tad etatai, kuriuos stabdydami procesą bandė apginti ir kai kurie sporto veikėjai, vis tiek nuo kitų metų panaikinti, bet kaip tokioje makalynėje ir tokio finansavimo lygmenyje toliau bus administruojama sporto struktūra – vieni nebežino, o kitiems net nerūpi, tame tarpe ir vyriausybės vadovui.
Sporto administravimo sistema 'pakabinta', valdymas netapo efektyvesnis, skaidrumo administruojant sportui skiriamas lėšas nepadaugėjo, dalis sporto veikėjų toliau gyvena Lietuvos sporto sąskaita, o ne maža dalis ir taip menkų sportui skiriamų lėšų - sporto taip ir nepasiekia... Lietuvos sporto administravimo sistema nėra bloga, bet neabejoju, jog galėtų būti ir geresnė, efektyvesnė bei skaidresnė. Siekiant šių pokyčių, KKSD neišvengiami nauji vėjai. Sportininkai, treneriai, pažangioji sporto visuomenės dalis viską mato ir supranta, o labiausiai džiugina, kad jau ir nebetyli... Todėl turiu vilties, kad net ir įvairiomis priemonėmis trukdant, bendromis pastangomis pasieksime lemiamą lūžį ir sistema pradės veikti ne kai kurių jos veikėjų, o viso Lietuvos sporto labui.
Kūno kultūros ir sporto departamento pavaldumas nebuvo ir nėra esminis klausimas, bet aiškumas sporto visuomenei būtinas, tad kaip šis klausimas bus toliau sprendžiamas? Panašu, kad viskas iš naujo, nes metų pabaigoje vėl girdėjome vyriausybės vadovo A. Kubiliaus žodžius, kad kitais metais įvyks vyriausybės reforma, bet tokius pat žodžius girdėjome ir prieš metus. Tik ar kas nors dar tais žodžiais tiki..?
Žilvinas Šilgalis, Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas, Liberalų ir centro sąjungos frakcijos narys
