Jau greitai bus daugiau nei šeši šimtai metų, kai Lietuva kaip šalis, esanti ties Europos geografiniu centru, yra daloma, skaldoma ir plėšoma į gabalus trinant ją iš žemėlapių, naikinant kitų tautų ir net pačios Lietuvos gyventojų sąmonėje... Vienintelės likusios pamatinės vertybės lietuviškam identitetui suvokti – kalba ir jos paveldas (tautosaka) ir teritorija, į tai įskaičiuojant ir archeologijos vertybes (nors dabar ir nėra tiksliai aišku, kiek užsieniečių yra pusvelčiui įsigiję Lietuvos Respublikoje esančių žemių ir kito nekilnojamojo turto...).
Turbūt daugelis iš istorijos vadovėlių pamena Lietuvos genčių ar šeimų rietenas dėl įtakos zonų, žemių, kunigaikščių nesutarimus, pjautynes, Žečpospolitos padalinimus ir t.t... Ir seimas, vietoj to, kad leistų visiems lygiai teisingus įstatymus, skęsta rietenose. Opozicija vietoj to, kad padėtų pozicijai argumentuota kritika, siūlytų kitokias įstatymų ar vyriausybių veiklos kryptis, rengia interpeliacijas ministrams vieną po kitos, be aiškios proto ribose suformuluotos kritikos. Kalbant atvirai, viena didesnių Lietuvos bėdų ir yra, kad realiai nėra jokios opozicijos... Matomai, nesantaika ir skaldymasis yra lietuvaičių bėda, bet tuo pačiu neapsieinama ir be kitų intervencinių išorinių jėgų, turinčių savo tikslų, veiklos. Neapsieinama ir be kolaborantų.
Jau kuris laikas stebint Lietuvoje vykstančius valstybinių šventes, minėjimus, mitingus, paradus, piketus, eisenas, apima jausmas, kad tokie renginiai smarkiai reguliuojami. Savivaldybė vieniems leidžia mitinguoti prie Neries krantinės, kitiems prie savivaldybės pastatų, dar kitiems buriuotis tik po 9 asmenis. Yra ir tokių, kuriems išreikšti savo pilietinę poziciją, visai neleidžia. Nutinka, kad žiniasklaida („ketvirtoji valdžia“) rimtus ir skaudulių apimtų žmonių valios pasireiškimus paverčia cirku, o cirką paverčia rimčiausia drama, kurią aptarti išprovokuojama didžioji Lietuvos gyventojų dalis. Kartais gi didelė dalis informacijos sąmoningai nutylima.
Viena tokių švenčių yra Kovo 11–oji, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventė. Tai nei cirkas, nei drama, tačiau matant eiseną Gedimino prospektu per šį minėjimą, du metus iš eilės apima jausmas, kad atkapstyti teisius nėra lengva. Todėl būdas „skaldyk ir valdyk“ pasiteisina (Ir be sąmokslo teorijų pagalbos aišku, kad kur du pešasi – trečias laimi.). Nes supriešinamos įvairios žmonių grupės, kurios išsiriejusios viena ant kitos, galų gale pavargsta, viskuo nusivilia ir nieko nepešę dūlina į savo socialinius urvelius ar toliau rezistuoja, emigruoja, nes niekas iš esmės nesikeičia, nes niekas jų rimtai nesiklauso ir nesutaiko, ir nesodina prie bendro derybų stalo spręsti opiausių socialinių ir Lietuvos egzistencinių klausimų.
Galima labai paprastai apibrėžti Lietuvos piliečio savoką. Kalba, pilietybė yra pagrindiniai bruožai. Jei pradėtume kalbėti apie tautybę, reikėtų žymiai gilesnės analizės savo geneologiniuose medžiuose. Lietuva – ne užkampis, kur galėtų užklysti užsimiršęs piligrimas. Lietuva – įtakų zona, kelias, perėja... Todėl nenustebčiau, jei lietuvis, pavarde Gediminaitis, nešantis vėliavą, kartu neša ir lenko, ar ruso, ar ukrainiečio, ar švedo geną. Ričardas Čekutis yra minėjęs, kad šių metų kovo 11–osios eisenoje dalyvauti gali visi norintys, ką įrodė ir joje ėjęs palestinietis.
Problema slypi net ne ten, kad vieni reiškia savo idėjas ir jausmus, kiti oponuoja tam. Visi turi skirtingas patirtis ir išsilavinimą. Tarkim lietuviui svastika, tai saulės ženklas. Tačiau jos pateikimas ir naudojimas lietuvybės puoselėtojams, atsižvelgiant į Antrojo pasaulinio karo nacių nusikaltimus po svastikos ženklu, turėtų būti kuklesnis ir labai aiškiai atskirtas, nuo galimybės būti sutapatintu su tais karo nusikaltimais ir nacizmu. Tačiau taip nėra. Kai rudomis uniformomis vilkintys vyrukai ant peties pasidabinę lietuvišką svastiką pražingsniuoja Gedimino prospektu – gali būti ne visiems suprantama tokio žygio prasmė. Problema, kad skirtingos idėjos sumaišomos į vieną katilą, kur tampa nebeaiškios jų vertybių gairės.
Patriotiškumą ir nacionalizmą atmieštą „nacizmo užuominomis“, jau ką kalbėti apie dviprasmiškus šūkius, kurie labiau primena ksenofobiją, rasizmą, homofobiją, interpretuoti įmanoma įvairiai. Galima interpretuoti ir kaip nesantaikos propagavimą. Tai žemina ne tik tuos, kam tai skirta. Tai žemina lietuvį, kuris nemąsto tokiomis kategorijomis, provokuoja jį nesutikti ir kontratakuoti vardan savo vertybių. Taigi susiklosto situacija, kuri tampa lengvu penu provokatoriams rašinėjantiems ant sienų antisemitinius užrašus ir įvairiems spekuliantams, kurie tik ir laukia progos parodyti savo apetitus dar kartą padalinti Lietuvą.
Čia ryškėja didžiausia valstybės yda – švietimo spragos, kuriomis negeba pasirūpinti valdžios elitas. Tai neatleidžia nuo atsakomybės ir krinta ant tų, kurių prievolė kurti saugią terpę pažangiai visuomenei. Jei mokykloje nėra skiepijama ir mokoma tolerancijos, pakantumo, pagarbos, atjautos, dialogo, nesmurto – tai vadinasi už netoleranciją, nepakantumą, smurtą ir neturėtų būti baudžiama. Ir tai laikytina norma visuomenėje, kurioje gyvename. Bet visi žinome, kad turėtų būti kitaip. Tik plataus, gilaus ir atsakingo švietimo: auklėjimo, ugdymo, mokymo, pagalba įmanoma išauginti visavertį save ir kitokį, kitaip mąstantį ir netgi priešą gerbiantį pilietį. Tai didžiausios žmogiškos ir, drąsiai galima teigti, didvyriškos vertybės.
Visiems susitelkus ties visa apimančios teisėkūros ir jos įgyvendinimo kontrole ženkliai sumažėtų bereikalingos nesantaikos. Ji tiesiog išnyktų tuo metu, kai labai tiksliai žinotume savo šaknis ir bent jau tūkstantmetę istoriją. Tokiu atveju siūlymas įkurti šiuolaikinio lietuvio sampratos studiją ar kvietimas susikaupti, sėsti prie diskusijų stalo, nepasiduoti rietenoms ir visuomenės skaldymui ir klaidinimui yra pats išmintingiausias. Tuo pačiu sukurti mokslininkų, tyrėjų, analitikų grupę, kuri nustatytų reglamentą ar pastoviai spręstų kada, kam, kur galima mitinguoti, žygiuoti, piketuoti, o kam ne. Spręstų skaičių kalba: dešimtys ar šimtai tūkstančių po 9 asmenis piketuojančių gali reikšti savo nepasitenkinimą. Kad tai netaptų nuolatiniu savivaldybių manipuliacijų objektu. Nors iš esmės LR konstitucijoje yra pasakyta apie žodžio laisvę ir tas žodis niekaip neturi būti reguliuojamas. Žodis – išdava to, kas jau įvykę ar vyksta visuomenėje čia ir dabar, todėl jis turi būti išgirstas tam, kad įvyktų pokalbis – diskusija. Ir tokiu būdu išgryninta idėja ir problemos sprendimo būdas.
Iškasenos esančios Lietuvoje nepasižymi Mendelejevo lentelės gausa. Lietuvoje pagrindinis gamtos išteklius – vanduo, patogi geografinė platuma. Tačiau pats svarbiausias ir pagrindinis išteklius gyva energija – darbo jėga, protas ir kūrybinė galia. Taigi atsigręžkime į žmogų ir dėl jo darykime visus žygius, kad jis neišnyktų rietenose ir savo egzistencijos dulkėse. Vardan tos Lietuvos vienybė...
Zigmas Rudolfas Jankaitis
