Darbo vietų kūrimas yra nuolatinis įvairių Europos Sąjungos strategijų siekis, su kurio įgyvendinimu siejamas ne tik ekonomikos augimas, bet ir didelės dalies socialinių problemų sprendimas.
Šis siekis labai aktualus ir mums, čia Lietuvoje, nes didelis nedarbas ir prasta gyvenimo kokybė jau dabar kuria opias socialines problemas. Vyksta masinė emigracija, dėl kurios išyra šeimos, vaikai vis dažniau priversti gyventi atskirai nuo tėvų, o tai yra tiksinti socialinių problemų „bomba“.
Jeigu mūsų didmiesčiuose socialinė ir ekonominė situacija ir gyvenimo kokybė dar yra palyginti pakenčiama, regionuose problemos yra daug aštresnės. Tiek nedarbas, tiek skurdas, tiek emigracija ir jos padariniai...
Kaip šias tarpusavyje susijusias problemas spręsti? Nuo ko pradėti? Niekas nesiginčija, kad daugiau galimybių įsidarbinti ir padoresni atlyginimai, būtų teigiamas impulsas mūsų šalies išgyvenamai socialinei krizei spręsti.
Ne tik Lietuvos, o daugelio šalių regionuose didžiausią galią įtakoti socialinę ir ekonominę padėtį turi žemės ūkis ir su juo susijęs smulkusis ir vidutinis verslas: ūkininkai gamina produkciją, verslininkai ją perdirba, apdoroja, pardavinėja – taip veikia regioninė mikroekonomika, kurios pagalba dauguma žmonių turi darbą ir gali užsitikrinti aukštesnę gyvenimo kokybę.
Ne paslaptis, kad didele dalimi prie šios europietiškos gerovės prisideda ir Europos Sąjunga – konkrečiai Bendroji žemės ūkio politika ir pagal ją mokamos tiesioginės išmokos žemdirbiams.
Nors jau aštuonerius metus ir mes esame Europos Sąjungos nariais, mūsų regionai ir juose gyvenančių žmonių gyvenimo kokybė nei iš tolo neprimena senųjų ES šalių. Skirtumai yra akivaizdūs ir mūsuose žmonės stengiasi pabėgti iš kaimo. Kaip žinome, dažniausiai jie bėga būtent į senąsias ES šalis.
Gyvendami bendroje rinkoje ir vienoje teritorijoje, mes automatiškai atsiduriame konkurencinėje aplinkoje, kurioje taip pat kaip gamintojai konkuruoja savo prekių kaina ir kokybe, ta pati konkurencija veikia ir darbo rinkoje – darbdaviai geresnėmis darbo sąlygomis konkuruoja dėl darbo jėgos. Todėl šiandien mūsų verslininkams ir ūkininkams dėl darbuotojų tenka konkuruoti su Ispanijos, Anglijos, Airijos, Olandijos, Vokietijos ir kitų šalių ūkininkais bei verslininkais.
Konkurencija yra teigiamas reiškinys, dėl jos krenta produkcijos kainos ir gerėja dirbančiųjų padėtis, tačiau su viena sąlyga, jeigu konkuruojama sąžiningai. Ar galima pavadinti konkurencija sąžininga, kada mūsų žemdirbių gaunamos tiesioginės išmokos yra keleriopai mažesnės nei senųjų ES šalių?
Grįžkime prie šio rašinio pradžioje iškelto visoms ES strategijoms būdingo siekio – kurti darbo vietas. Ar diskriminuojant naujųjų šalių ūkininkus yra kuriamos naujos darbo vietos? Ar taip sprendžiamos socialinės problemos? Akivaizdu, kad yra priešingai.
Šį neigiamą grįžtamąjį ryšį, kurį sukelia diskriminacinė europinė žemės ūkio politika, turi suprasti tie, nuo kurių sprendimo priklausys būsimasis finansinio planavimo laikotarpis – 2014-2020 m., o mūsų naujųjų ES šalių politikų ir oficialių pareigūnų pareiga užtikrinti, kad apie šią problemą būtų kalbama garsiai ir vienu balsu.
Kada Europa karštligiškai ieško būdų, kaip kurti darbo vietas, rašo įvairias programas ir formuoja instrumentus, kurie reikalauja milijardų eurų išlaidų, mūsų ir kitų naujųjų šalių potencialas regionuose dėl diskriminacinių išmokų yra stabdomas.
Europos Sąjungos viršūnės turi suprasti, kad problemos kurias mes patiriame dėl didelių ekonominių skirtumų jau šiandien yra tapusios opiomis socialinėmis problemomis, ir niekas negali pasakyti, kokius padarinius jos sukels ateityje. Tad ar verta kurti naujas programas darbo vietoms steigti, kai tokį patį tikslą būtų galima pasiekti suvienodinus tiesiogines išmokas ES ūkininkams?
