Gegužės 31 d., nuskambėjęs aplinkos ministro Gedimino Kazlausko prisipažinimas, kad valdančiųjų inicijuotas ir plačiai reklamuotas daugiabučių renovavimas patyrė fiasko, iš naujo užduoda atvirą klausimą Vyriausybei, kaip gaivinsime statybų sektorių, stabilizuosime ūkio nuosmukį ir paskatinsime ekonomikos augimą?
Į daugiabučių renovacijos planą daug vilčių buvo dedama pagrįstai, nes šiuo procesu galima prisidėti sprendžiant ne vieną problemą: energijos taupymas nacionaliniu mastu ir iš dalies mažesnė priklausomybė nuo dujų eksporto ir jų eksportuotojų, mažesnės gyventojų išlaidos už šildymą ir šiek tiek didesnės realios pajamos, impulsas merdėjančiam statybų sektoriui ir visai šalies ekonomikai. Svarbus ir gyvenimo kokybės renovuotame name aspektas.
Tačiau projektas liko tik gražiais norais, kodėl? Priežastys vėlgi kompleksinės: ir sunkmetis, ir gyventojų nenoras ir interesų kova, o svarbiausia menkas valstybės indėlis. Iš tiesų išanalizavus renovavimo schemą, buvo daugiau abejonių nei perspektyvų, kad ji veiks, todėl klausimas valdantiesiems, kodėl tiek laiko reikėjo prarasti ekstremaliu kriziniu laikotarpiu, kad nesėkmę galiausiai pripažinti?
Dabar kalbama, kad daugiabučių renovavimo schema dar bus tobulinama, bet kalbama taip neužtikrintai ir aptakiai, vengiant įvardinti tikrąsias programos nesėkmės priežastis, kad tikėtis sėkmės būtų naivu.
Pagrindinis klausimas, kurį, mano nuomone, turėtų spręsti Vyriausybė, kad išjudinti daugiabučių renovavimo projektą yra finansinė jos pusė ir finansinė gyventojų motyvacija. Jeigu, paskaičiuota, kad finansinis atsiperkamumas gyventojams nėra ženklus, tai reiškia reikalinga intervencinė Vyriausybės politika, nes valstybė turi daugiau motyvų nei paskiri gyventojai šį procesą išjudinti (jau minėtas energijos taupymas nacionaliniu mastu ir gyvybiškai reikalingas impulsas stagnuojančiai ekonomikai).
Pirma problema, kuri turi būti sprendžiama, yra lėšų užsitikrinimas. Jeigu į šį projektą būtų per daug rizikinga investuoti skolintas lėšas, tai reikia ieškoti alternatyvių kelių: Europos Sąjungos struktūrinė parama, užsienio investicijos, įvairūs privataus ir viešojo kapitalo bendradarbiavimo modeliai.
Vyriausybė turi pradėti ekonomikos skatinimo veiksmus, vien biudžeto išlaidų taupymas, šalies ūkiui nepadės atsitiesti, o daugiabučių renovavimas būtų viena tinkamiausių priemonių tą daryti. Esant sudėtingai finansinei būklei eurozonoje, negalime pasikliauti atsigavimo ženklus rodančiam apdirbamosios pramonės eksportu. Ekonomikos skatinimas turi vykti keliais frontais išnaudojant visas ES ir privataus kapitalo pritraukimo galimybes.
Z.Balčytis
