Paaiškėjus pastarųjų Seimo rinkimų rezultatams, o ypač išvydus kai kuriuos sąrašinius išrinktuosius vaidinant naujus senus vaidmenis, tautoje pasigirdo murmėjimas, kad kažkas su mūsų demokratija yra blogai.
Vos ne kas antras komentatorius bent kiek intelektualesnėse diskusijų aikštelėse garsiai raunasi plaukus:
„Kas išrinko klounus ir korupcijos simboliais tapusius veikėjus mums rašyti įstatymų ir vadovauti? Kas tai per mechanizmai, kurie sudaro tam sąlygas? Juk tikrosios demokratijos prasmė yra tai, kad parlamente atsidurtu geriausi, arba bent jau rimti ir garbingi tautos atstovai, tad kodėl mes turime šį cirką? Mus apgavo, tik nesuprantame, kokiu būdu...“
Atsakymas tiems „tikrosios demokratijos“ puoselėtojamas yra paprastas – gerbiamieji, visuotiniais rinkimais grįsta demokratija tėra mechanizmas, kuris užtikrina, kad nei viena tauta neturėtu geresnės valdžios, nei nusipelno.
Pasaulio istorija XIX - XX a. aiškiai parodė, kad išimčių iš šios senos taisyklės nėra – visur ir visada, esant visuotiniams rinkimams, išrinktos valdžios lygis atitinka pačios visuomenės išsivystymo lygį. Beje, ganėtinai dažnai pirmieji laisvi ir demokratiniai visuotiniai rinkimai tampa ir paskutiniaisiais – ką mes matėme daugelyje Vidurinės Azijos posovietinių šalių. Ir ką dar būtinai pamatysime Afganistane bei Irake, nepaisant daugelio angažuotų politologų svaičiojimų, jog bus kitaip. Žinant tų visuomenių lygį ir tradicijas, nieko neturėtų stebinti bloga demokratijos perspektyva.
Todėl nėra jokios prasmės nepatenkintai bambėti, žvelgiant į mūsų Seimą – deja, tai tėra mūsų rinkėjų visumos veidrodis ir nieko daugiau. Jeigu veidelis kreivokas, tai kaltinti dėl to veidrodį kvailoka.
Verčiau jau pagalvoti, kaip gi padailinti tą mūsų elektorato „veidelį“, kad vaizdas veidrodyje labiau džiugintu namudinių ir viešųjų intelektualų širdis? Ar tai įmanoma?
Taip, gerbiamieji, įmanoma. Kurie stropiai mokėsi vidurinėje mokykloje istorijos, tie žino, kad neribojamos visuotinės rinkimų teisės kritikai dar XIX a. perspėjo būtent apie tokias to mechanizmo pasekmes, kokias mes dabar turime. Jie siūlė įvesti demokratijos saugiklius, kurie padėtu apsiginti nuo nerimtų žmonių ar visuomenės išlaikytinių įtakos valdžios formavimui. Ir, aišku, nuo visokių perėjūnų ir klounų lindimo į valdžią.
Turiu omenyje tam tikrus cenzus rinkėjams ir kandidatams. Ne, neišsigąskite – jau ir dabar mūsų Konstitucijoje yra numatyti tam tikri cenzai – amžiaus, gyvenamosios vietos, pilietybės ir pan.
Bet patys matote, kad jų akivaizdžiai nepakanka – juk visai nedaug trūksta, kad Lietuvos Klounas Nr.1, einantis trečias pagal svarbą pareigas mūsų valstybėje, atsisėstu į Prezidento krėslą. Pakaks, kad už jį nubalsuotu jo elektoratas – visi tie moksleiviai „bajeristai“, realybių šou ir sekso dideliuose miestuose gerbėjai, nusivylusios namų šeimininkės bei kiti lietuviškų ir meksikietiškų TV laidų suformuoto mentaliteto atstovai. Negi tikrai norime dar kartą – tik jau savo valia ir ant nuosavo kailio įsitikinti, kad V.Uljanovas-Leninas buvo neteisus, sakydamas, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę?
Taigi, mano kuklia nuomone, vertėtu kalbėti apie pribrendusią Konstitucinę reformą Lietuvoje, kurios pasėkoje atsirastu gerokai griežtesni reikalavimai kandidatams į Seimą ir jų rinkėjams.
Gerai, kritikuoti lengva, o dirbti – sunku. Ką gi aš siūlau aptarti? Kokį XXI a. lietuviškųjų rinkimų modelį?
Manau, kad siekiant kokybiškai kitokios Seimo sudėties, logiška būtu reikalauti, jog kandidatas į Lietuvos Seimą turėtu:
a – aukštąjį išsilavinimą;
b – dešimties metų darbo ar nebankrutavusio verslo patirtį po universiteto baigimo;
c – santuokinę šeimą ir ne mažiau, kaip vieną vaiką;
d – nepriekaištingą reputaciją (minimaliai: nebūtų teistas);
e – vidutiniškai per metus sumokėtų mokesčių ne mažiau nei vidutinis mokesčių mokėtojas (t.y. uždarbis būtų ne mažesnis nei vidutinis);
f – būtų atitarnavęs privalomą karinę tarnybą (pagal šveicarišką krašto gynybos modelį);
g – būtų deklaravęs išpažįstamą religiją ar pasaulietinės etikos kodeksą;
h – nebūtų socialiai remtinas asmuo;
Akivaizdu, kad esant tokiems reikalavimams, ženkli – bet toli gražu, ne pati reikalingiausia, dabartinio Seimo narių dalis neturėtų jokių šansų būti parlamentarais.
O rinkėjams reikalavimai turėtu būti kuklesni. Lietuvos pilietis įgytu teisę rinkti valdžią, jei turėtų:
a – penkių metų darbo ar nebankrutavusio verslo patirtį;
b – santuokinę šeimą ir ne mažiau nei vieną vaiką;
c – nebūtų teistas, gydytas nuo priklausomybės ar psichikos ligų;
d – vidutiniškai per metus sumokėtų mokesčių ne mažiau nei vidutinis mokesčių mokėtojas (t.y. uždarbis būtų ne mažesnis nei vidutinis);
e – būtų atitarnavęs privalomą karinę tarnybą (pagal šveicarišką krašto gynybos modelį);
f – nebūtų socialiai remtinas asmuo.
Trumpiau tariant, pilietinė teisė rinkti nebūtu automatiškai suteikiama kiekvienam dar mokyklos nebaigusiam ir neišmokusiam savarankiškai nusišluostyti nosies vaikui, kuris vos sulaukė 18 metų. Rinkimų teisę turėtų tik rimti, neteisti, sveikos psichikos dirbantieji, kurie išlaiko šeimą ir yra atlikę savo pareigą Tėvynei.
Sutikite, kad tokių žmonių balsuoti už klounus ar vagis nepriversite. Ir nelengvai įgyto balso už alaus butelį ar ledą ant pagaliuko iš jų nenupirksi. Jie tikrai, skirtingai nuo varvanosių jauniklių ir TV šou žiūrėtojų minių, gali atsakingai ir savarankiškai pasirinkti tuos, kurie rimtai dirbs valstybės valdymo srityje, kurs Lietuvai įstatymus bei užtikrins jiems darbą ir ateitį jų vaikams.
Tiems, kas sumanys priekaištauti dėl tariamos socialiai remtinų asmenų diskriminacijos, atsakysiu paprastai: spręsti, ką ir kiek remti visuomenės narių mokamais mokesčiais, turi tie, kurie tuos mokesčius moka, o ne tie, kurie gauna paramą. Aiškus ir skaidrus principas. Nekalbant jau apie tai, kad neverta suteikti teisės rūpintis Lietuvos ateitimi tiems, kas nesugeba deramai pasirūpinti savo paties ir savo šeimos reikalais.
Užbėgdamas už akių neišvengiamai pasipilsiantiems oligarchus atstovaujančių klounų ir kraštutinių kairiųjų partijų veikėjų rypavimams, kad tokiais pasiūlymais norima iš demokratinių rinkimų eliminuoti rinkėjus bei atimti galimybę balotiruotis kai kuriems politiniams lyderiams, vaizdingai pasakysiu, kad mums tai primena sprunkančios iš ūkininko tvarto laputės piktą ir nepatenkintą kiauksėjimą – mat jai teko paleisti iš nasrų jau pastvertą vištą...
Blogeris Zeppelinus
http://zeppelinus.livejournal.com
Susijęs įrašas:
Blogeris Zeppelinus pretenduoja į Tolerancijos žmogaus vardą
