Yra tie, kurie tiki
Ir tie, kurie stebi iš ložių,
Ir netgi aš kartais galvoju,
Kad matau, kas meluoja...
Borisas Grebenščikovas
Panašus klausimas nuskambėjo jau maždaug prieš dešimtmetį iš Davoso forumo tribūnos. Tada buvo klausiama, kas yra ponas Putinas Rusijoje. Artėjant prezidento rinkimams Lietuvoje, panašus klausimas tampa vis aktualesnis ir mums.
Dar prieš kokį mėnesį galvojau, kad D.Grybauskaitė yra vienintelė kandidatė, teikianti vilties, kad Lietuvoje galimos permainos. Tai lyg grupinė iliuzija. Sprendi apie žmogų pagal jo įvaizdį televizijos ekranuose ir spaudoje. Atvažiuoja, kritikuoja Vyriausybę. Visiems jos kalbos patinka. Išskyrus tuometinį premjerą Gediminą Kirilą. Jis ir jo komanda net nesislapstė, kad remia valstybininkus. Vyriausybė buvo vadinamosios „sistemos“ dalis. Vyriausybėje patarėju dirbo valstybininkų ideologas Albinas Januška. Ir nežiūrint kritikos lavinos, G.Kirkilas su šiuo visuomenės smarkiai kritikuojamu patarėju nesiryžo atsisveikinti. Vien tai daug ką pasako.
D.Grybauskaitė ir „sistema“
D.Grybauskaitė ėmė kritikuoti ir G.Kirkilą ir „sistemą“. Buvo logiška galvoti, kad ji nėra sistemos dalis. Matyt „sistemininkų“ strategai to ir tikėjosi. Ši valstybė valstybėje arba „sistema“ – plati struktūra be aiškios struktūros. Ir vadinamieji valstybininkai su jų vadu Albinu priešakyje – tik nedidelė šios „sistemos“ dalis.
Atsimerkę ir išblaivėję nesunkiai užduosime klausimą: kas pasakė, kad Dalia Grybauskaitė nėra šios „sistemos“ dalis? Ji puikiai gyveno sovietiniais laikais, keliavo į užsienio valstybes ir puikiai darė karjerą. Ir Nepriklausomybės laikotarpiu tiko visoms valdžioms. Ir dabar ją remia tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai. Tai kur gi tas antisistemiškumas? Yra antisisteminė priešrinkiminė retorika, tačiau kandidatės gyvenimas ir veikla rodo ką kita. Rodo, kad ji yra integrali minėtosios „sistemos“ dalis.
Šiai paslaptingai „sistemai“ priklauso ir konservatoriai su socialdemokratais bei jų lyderiai, naktimis sapnuojantys dvipartinės sistemos įsigalėjimą. Tai reikštų visišką demokratijos mūsų šalyje krachą.
Konservatoriai, būdami opozicijoje, daug kritikavo buvusią tvarką. Buvo ištarta daug karčių žodžių apie diplomatų liustraciją VSD kabinetuose, apie VSD parlamentinės kontrolės nebuvimą ir daug kitų dalykų. Ir staiga matome Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) poste gerą žmogų ir istoriką poną Anušauską. Lyg ir turėtų atsiraitojęs rankoves imtis darbo. Tačiau jam labiau patinka kovoti su žurnalistais bei krūtine užstoti VSD. Ko vertas kalbėjimas, nepatvirtintas darbais? O darbų kol kas nėra.
Ir nebus. Nes „sistema“ veikia.
Dalia Grybauskaitė mums buvo pateikta labai gudriai. Iš pradžių kalbėta apie prezidento „įpėdinius“, minėtas tai Gitanas Nausėda, tai Egidijus Kūris. Ir tik paskutiniu momentu, po ilgų „dvejonių“ pasirodo pagrindinis sistemos koziris – Dalia Grybauskaitė. Pasirodo su griežta antisistemine retorika. Kritikuodama tą sistemą, kuri ją išaugino ir išleido į žmones. Leido užimti atsakingus postus. O dabar sutartinai „leidžia“ kandidatuoti. Jei neleistų – užgriūtų baisi kritikos lavina. „Sistemos“ nupirktas ir veikiamas žiniasklaidos choras moka garsiai rėkti ir daryti iš musės dramblį. Jiems padėtų ir politikai. Taip jau yra buvę.
Paklauskite Rolando Pakso – jis žino, kaip tai vyksta, kai į valdžią veržiasi „sistemai“ nepriklausantis politikas. Gal kiek tiesmukiškas, gal neišmintingas. Kaip kažkam atrodo – gal ir nevertas būti šalies prezidentu. „Sistema“ padarė klaidą, praleidusi jį į postą. Ir daugiau tokių klaidų daryti nenori. Šiems prezidento rinkimams buvo pradėta ruoštis jau prieš dvejus ar trejus metus.
Ir iš tikrųjų Dalia Grybauskaitė tam beveik idealiai tinka. Turi reikiamą patirtį, moka užsienio kalbų, sklandžiai reiškia savo mintis. Atrodo visa galva aukščiau už kitus kandidatus, vos išlemenančius žodį kitą.
Sugrįžusi kandidatės praeitis
Tačiau koją kiša kandidatės sovietinė praeitis. Klausimų apie praeitį ji vengia. O turėtų paaiškinti, ar iš tikrųjų dirbo „Žinijos“ draugijos atsakingąja sekretore, o ne Mokslų Akademijos, kaip nurodyra oficialioje biografijoje? Ar tikrai važiavo į užsienį kaip grupių vadovė ir kokiomis aplinkybėmis tai vyko? Ar dirbo Maskvoje? Jei dirbo, kodėl to nėra parašyta jos biografijoje? Kokia buvo jos disertacijos tema? Ar išstojo iš TSKP, ar liko joje vadovaujant Mykolui Burokevičiui?
Jei pasirodytų, kad kandidatė sakė netiesą, mes rinkėjai, liktume apgauti. Tačiau ar verta kažkuo stebėtis po Valdo Adamkaus Šiauliuose laikomų šlepečių avantiūros? Turėtume dar vieną „sisteminį“ apsimelavusį valstybės vadovą ir tiek.
Jau šiandien Dalia Grybauskaitė, būdama kandidate į prezidentus, vengia kalbėti su žiniasklaida. Jei taptų prezidente – matyt visiškai užsidarytų generalgubernatoriaus rūmuose. Aktyviai spręstų „sistemos“ problemas: pakeistų vieną kitą vadovą, parodytų, jog veikia. Tačiau esminių pasikeitimų nesulauktume. Nes „sistema“ pati savęs reformuoti nenori ir negali.
Įdomiausia tai, kad „sistemą“ tenkintų ir kitoks rezultatas. Ji niekada neišstato vieno kandidato. Jai tikrai nebaisus socialdemokratų lyderis, kol kas užimantis antrają vietą apklausose.
Sisteminiai ir nesisteminiai kandidatai
K.Prunskienė ir V.Mazuronis yra nesisteminiai kandidatai. Pirmoji prieš kiekvienus rinkimus aršiai puolama dėl KGB šleifo. Prieš penkerius metus parodžiusi labai gerus rezultatus rinkimuose šiandien dėl asmeninių savybių ir ambicijų yra iššvaisčiusi didžiąją politinės ir socialinės įtakos dalį.
V.Mazuronis gal būt vienintelis, kuriam nėra ko prikišti, išskyrus simpatijas R.Paksui bei darbą Tvarkos bei Teisingumo partijoje. Tačiau kai kam tai nėra kliūtis. Apie kitus kandidatus jų išrinkimo perspektyvos prasme visiškai nėra ką pasakyti.
Kol kas reitinguose pirmauja Dalia Grybauskaitė. Tačiau, kaip rodo naujausios apklausos, jos prezidentinis reitingas sparčiai smunka. Jei taip bus toliau – Lietuvos laukia antras rinkimų turas. Jeigu jame susikaus D.Grybauskaitė ir A.Butkevičius – „sistema“ vis tiek triumfuos. Algirdas Butkevičius, nors ir nebūdamas šimtaprocentiniu „sisteminiu“ žmogumi, niekada nesirįš dėti pastangų jos išmontavimui. Greičiau plauks pasroviui ir tiek.
O D.Grybauskaitė dirbs savo valdžios bei „tvirtos rankos“ mūsų politikoje įtvirtinimui. „Tvirtos rankos“, kurios daugelis laukia ir tikisi. Tačiau tai bus „sistemos“ tvirta ranka. Kuri baus nepaklusniuosius, toliau tvirtindama „sistemos“ pamatus, kartais numes kokį kaulą ir liaudžiai, ypač prieš rinkimus. Prieš pagaunant žuvį, ją reikia pamaitinti. Žvejai žino, ypač patyrę žvejai.
Kokio valstybės vadovo mums reikia
Klausydamas kandidatų kalbėjimo, matau tik bendrus žodžius. Kandidatė D.Grybauskaitė taip pat mėgsta pakalbėti apie „skaidrumą ir viešumą“. Tačiau konkrečių idėjų nėra. Kalbėjau su buvusiu aukštu finansų ministerijos pareigūnu. Jis kandidatę apibūdino kaip gerą vadybininkę, sugebančią sustatyti žmones į vietas ir priversti juos dirbti. Tai gera sąvybė valstybės tarnyboje. Tačiau, pasak jo, D.Grybauskaitė nėra „idėjų generatorius“. Greičiau svetimų idėjų vykdytojas.
Todėl turėsime atsakyti į nelengvą klausimą. Kokio mums reikia valstybės vadovo? Kuris iš kandidatų mums atneš realius pasikeitimus, šviežias idėjas? Kuris iš jų suteiks Viltį, kad Lietuva keisis ir išsivaduos iš ją smaugiančios „sistemos“ – oligarchų ir plutokratų, monopolistų ir jiems tarnaujančių valdžios?
O gal dar penkerius metus palauksime? Tai būtų atpildas už mūsų nesupratimą. Netruks prabėgti tie penkeri metai. Tačiau ar tai vienintelė išeitis?
