Mažų šalių valiutos visada yra pavojuje
Į praėjusią finansų krizę Lietuva ėjo būdama tragiškai perkaitusi. Vien 15 proc. nuo bendrojo vidaus produkto siekęs prekybos deficitas signalizavo apie labai ūmias šalies ūkio problemas. Toks ekonomikos išsibalansavimas lėmė, kad Lietuvą užklupo ne tik finansinė ir skolų krizės, bet per plauką buvo išvengta ir valiutų krizės.
Ekonominio nuosmukio įkarštyje finansų rinkos buvo beveik užtikrintos, kad Lietuvai nepavyks išlaikyti fiksuoto valiutų kurso su euru ir litą teks devalvuoti. Dėl to skolinimasis litais tiek vidaus, tiek tarptautinėse rinkose tapo praktiškai neįmanomas.
Tuometinės palūkanos šovė link 10 proc., Lietuvos valstybei teko brangiai skolintis doleriais, nes vyravo įsitikimas, kad nuvertėjus litui Lietuvai bus sunku grąžinti tą skolą. Tuokart Lietuvos bankui ir Vyriausybei pavyko apginti lito kursą ir išvengti devalvacijos. Tačiau mažos atviros šalys su savo valiuta visada gyvena valiutų krizės rizikos šešėlyje.
Fiksuoto valiutos kurso turėjimas ir buvimas stiprios valiutos sąjungos dalimi yra panašūs tik iš pirmo žvilgsnio. Buvimas euro zonoje suteikia Lietuvos finansų sistemai tokį saugumo ir stabilumo lygį, kokio mes patys, tikėtina, niekada negalėtumėme pasiekti.
Pasaulyje yra labai nedaug tikrai stiprių centrinių bankų, kurie gali efektyviai skatinti ekonomikas, nebijodami tragiško valiutos nuvertėjimo ar kapitalo pabėgimo iš šalies. Europos centrinis bankas yra vienas iš jų.
700 mln. eurų nauda Lietuvai
Šiandien Lietuvai nebeaktuali valiutos nuvertėjimo rizika ir tai matosi Lietuvos palūkanų ir skolinimosi istorijoje. Nuo 2015 metų Lietuvos valstybė vidaus ir tarptautinėse rinkose skolinosi virš 16 mlrd. eurų. Narystės euro zonoje dėka, vidutinės Lietuvos mokamos palūkanos buvo 1-2 proc. mažesnės nei kitų panašių Centrinės ir Rytų Europos šalių, kurios dėl įvairių priežasčių neturi įsivedusios euro.
Šis palūkanų skirtumas leido per penkis su puse metų sutaupyti apie 700 milijonų eurų palūkanų. Ši suma tik didės, ypatingai žinant kokiais mastais Lietuvos valstybė skolinasi šiandien atsakydama į pandemijos sukeltą ūkio nuosmukį.
Lietuva, nebūdama euro zonos nare, ne tik brangiau mokėtų už savo skolą, bet, tikėtina, ir negalėtų pasiskolinti tiek, kiek norėtų. Priėjimas prie kredito tada, kai to labiausiai reikia, yra neįkainojamas. Negalėjimas pasiskolinti ekonominės krizės metu labai paaštrino situaciją 2009-siais. Nebuvo kitos išeities, tik sumažinti valstybės išlaidas pačiu nepalankiausiu metu ir taip dar pagilinti krizę. Lietuva pastarąjį dešimtmetį augo subalansuotai ir, tikėtina, mums net ir neturint euro būtų pavykę pasiskolinti, bet tikriausiai mažiau ir brangiau.
Skolos tvarumas priklausys nuo pinigų panaudojimo
Kalbant apie skolą, diskusija apie jos tvarumą dažnai fokusuojasi į antrinius dalykus arba yra įsikibusi įvairių mitų. Tiesa, Lietuvos skola šiemet auga labai sparčiai ir, tikėtina, priartės ar net perkops 50 proc. nuo BVP. Dalis ekspertų išreiškė susirūpinimą, kad ateityje mes galime pažeisti Mastrichto kriterijų, kuris nubrėžia skolos ribą ties 60 proc.
Tačiau Mastrichto kriterijaus sureikšminimas yra beprasmis. Tai tiesiog yra subjektyvus skaičius – kartelė, kurią reikia peršokti norint patekti į euro klubą. Jis labai mažai ką pasako apie skolos tvarumą jau būnant euro zonos viduje.
Mažoms ir labai atviroms valstybėms su sava valiuta skolos lygis yra vienas kertinių faktorių užtikrinant stabilumą. Jei Lietuva vis dar turėtų litą šis susirūpinimas būtų savalaikis ir pragrįstas. Tačiau dabar mūsų situacija yra kitokia – mums nereikia bijoti valiutos devalvacijos.
Niekas negali nubrėžti konkrečios linijos, kuriuo metu šalies skola pasidaro netvari. Bendrai skolos tvarumas priklauso nuo dviejų pagrindinių veiksnių: skolos kainos ir ekonominio augimo, t. y., kaip efektyviai mes investuojame skolintas lėšas. Su skolos kaina mes problemų neturime, ir taip skolinamės pigiausiai istorijoje, todėl diskusija turėtų suktis būtent apie pinigų panaudojimą.
Lietuva turi laiko ieškoti, kur protingiausia investuoti
Vyriausybės investicijų planai yra gana ambicingi, prioritetinės sritys irgi įvardintos daugmaž teisingai, tačiau nemažų abejonių kelia konkretūs investiciniai pasiūlymai ir jų įgyvendinimas. Lietuvai gana ilgą laiką trūko didesnio valstybės vaidmens investicijose, nemažai sričių po praėjusios krizės taip ir negrįžo į normalias vėžes bei laikėsi vien iš ES pinigų.
Protingos viešosios investicijos gali paskatinti spartesnį ekonomikos augimą ir įgalinti privatų sektorių imtis produktyvesnių veiklų. Tačiau kyla pagrįstų abejonių, ar mūsų biurokratinis aparatas gali efektyviai ir skaidriai investuoti 6,3 mlrd. eurų per du metus, ypač žinant, kad jau esamų ES lėšų skirstymas stringa. Be to, investicijų planą teks įgyvendinti jau kitai vyriausybei.
Lietuva sąlyginai lengvai išgyveno pandemijos įkarštį. Ekonominis skatinimas ir viešosios investicijos yra reikalingi, tačiau ypatingos skubos nėra. Jei esami investiciniai projektai neįkvepia, tai mes turime laiko sugalvoti kažką geresnio. Buvimas euro zonoje mums suteikia šansą iš šios krizės išeiti stipresniems ir diskutuoti reiktų ne „ar“ tai daryti, bet „kaip“.
„Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus