Visuomenė dažnai yra linkusi vertinti ekonominį šalies pajėgumą ir sankcijų poveikį tiesiog pasižiūrėjus į valiutos kursą. Tačiau net normaliais laikais ryšys tarp ekonomikos pajėgumo ir valiutos kurso nėra labai tamprus. Šiuo metu, kai yra pritaikytos įvairios kapitalo kontrolės priemonės, rublio kursas mums nieko negali pasakyti. Todėl potencialios ekonominės žalos ženklų reikia dairytis kitur.
Daug pajamų, o naudos mažai
Vienas iš esminių kanalų, kuriuo siekiama paveikti Rusijos ekonomiką, yra prekyba. Į Rusiją uždrausta eksportuoti technologijas, kurios gali būti pritaikytos karinėje pramonėje ar energetikos sektoriuje. Nemaža dalis kompanijų savanoriškai pasitraukė iš Rusijos rinkos, todėl neabejotinai Rusijos importas kris drastiškai. Užšaldyti centrinio banko rezervai bei kitos finansinės sankcijos trukdys atsiskaityti už importuojamas prekes. Tai paveiks ir vartojimą, nes išsekus atsargoms liks gerokai mažesnis prekių pasirinkimas, ir investicijas bei gamybą.
Ryškiai pakilus energijos kainoms, Rusijos eksportas, pagal nominalią vertę, ko gero išliks aukštumose. Pajamos iš energijos eksporto bus ypatingai aukštos net ir įvertinus, kad Urals rūšies naftą tenka parduoti su didele nuolaida.
Rusija neabejotinai turės didžiulį užsienio prekybos perteklių, tačiau tuo nėra ko džiaugtis – ji su tais pinigais nelabai turi ką daryti. Rusija brangiai parduoda mums savo energiją, o mainais negali įsigyti jai reikalingų prekių. Kinija ir kitos šalys tik ribota apimtimi gali pakeisti vakarų technologijas.
Nuolat kalbama, kad vakarai finansuoja Putino karą, tačiau ir šis argumentas turi išlygų. Rusijai nei eurai, nei doleriai karui finansuoti nėra reikalingi − kareivių algas mokėti rubliais Rusija galės visada. Technikos ir šaudmenų atsargų trumpuoju laikotarpiu irgi pakaks. Tai, ko Rusijai mirtinai reikia dabar, yra gamybos priemonės ir technologijos, kurios leistų vystyti vietinę pramonę, siekiant sukurti pakaitalą vakarų produkcijai.
Per prekybos kanalą Rusija tikrai patiria daug skausmo. Geriausiai šį faktą iliustruoja tai, kad nustota skelbti tarptautinės prekybos statistiką. Įvairios institucijos tikisi tarp 8 ir 12 proc. Rusijos ekonomikos susitraukimo šiemet, ir neatmestina, kad net ir tokie skaičiavimai yra konservatyvūs. Labai tikėtina, kad tikrojo žalos masto mes nesužinosime, nes valdžia neleis statistikams parodyti tiesos.
Ką daryti su energijos sankcijomis
Žinoma, šimtu procentu užtikrinti, kad Rusijai reikalingos prekės nepateks į šalį, yra sudėtinga, todėl reikia siekti apriboti režimo pajamas. Europos sąjungai gana sunkiai sekasi judėti į priekį su naftos ir dujų sankcijomis. Vengrija vis grasina vetuoti šeštąjį sankcijų paketą ir reikalauja vis naujų išimčių. Atidėliojant sankcijas ir keičiant terminus kyla rizika,
kad jos bus nebereikšmingos – Rusija turės pakankamai laiko suorganizuoti alternatyvius naftos eksporto kelius laivais.
Tokioje situacijoje geresnė alternatyva galėtų būti muitai. Prekyba yra ES, o ne šalių narių jurisdikcija, todėl muitus būtų galima pritaikyti kvalifikuotos daugumos balsavimu, išvengiant veto. 100 procentų muitas rusiškai naftai galėtų būti pritaikytas beveik iškart ir turėtų panašų poveikį į embargą. Šalys, kurios niekaip negali išsiversti be rusiškos energijos, galėtų toliau ją pirkti, o kitos turėtų rimtą paskatą pirkti iš kitų šaltinių. Surinktos pajamos galėtų būti panaudotos greitesniam energetinės nepriklausomybės siekimui ar paramai Ukrainai.
Kitas svarbus energijos sankcijų aspektas yra laivyba. Europos įmonės turi dominuojančią poziciją laivybos ir laivų draudimo sektoriuje. Uždraudus transportuoti rusišką naftą, galima užkirsti kelią sankcijų apėjimui. Potencialiai pakaktų neleisti apdrausti tanklaivių, nes laivai be draudimo neplaukioja.
Verta paminėti, kad energijos sektorius jaučia poveikį net ir be oficialių sankcijų. Vien per balandį naftos gavyba krito milijonu barelių per dieną, o praradimai per gegužę, skaičiuojama, gali pasiekti 2 mln. barelių. Sustabdytus gręžinius technologiškai sudėtinga paleisti iš naujo, o iš Rusijos pasitraukus vakarų energetikos milžinėms, kai kuriais atvejais tai gali būti ir neįmanoma. Visiems žinomas Venesuelos pavyzdys – šalis, turinti didžiausius naftos rezervus, jos išgauna sąlyginai labai nedaug, nes to pati padaryti tiesiog negali.
Ko mes siekiame sankcijomis
Sankcijų poveikis turi būti vertinamas, žvelgiant per strateginių tikslų prizmę. Pirminis tikslas buvo Rusijos atgrasymas nuo invazijos. Šiandien galima įžvelgti kitus pagrindinius tikslus. Trumpuoju laikotarpiu siekiama sukelti nepasitenkinimą visuomenėje, kad režimas būtų priverstas atsitraukti. Ilguoju laikotarpiu siekiama sunaikinti Rusijos ekonominį ir karinį potencialą, kad agresija negalėtų pasikartoti.
Daug lūkesčių dedama į energijos sankcijas, viliantis, kad Kremliui baigsis pinigai ir karas baigsis. Deja, bet sankcijos energijos srityje to padaryti negali. Rusija karą finansuoja rubliais, Rusija neperka ginkluotės už dolerius ar eurus, o traukia juos iš sandėlių. Energijos sankcijos trumpuoju laikotarpiu niekaip neveikia pajėgumų kariauti.
Tačiau tai nereiškia, kad energijos sankcijos nereikalingos. Sunaikinus vieną pagrindinių režimo pajamų šaltinių, būtų stipriai apribotos galimybės veiksmingai pakartoti karinius veiksmus ateityje, todėl energetikos sankcijos turėtų būti strateginis vakarų interesas. Visgi reikia suprasti, kad papildomų sankcijų tikslas šiandien yra ne karo sustabdymas, o kelio užkirtimas sekančiam karui.
Vytenis Šimkus, „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas
