Apie šią ir kitas problemas pirmadienį Seime vykusioje diskusijoje „Aukštasis mokslas: pasiekimai, iššūkiai ir galimybės“ kalbėjo Vilniaus universiteto (VU) rektorius Rimvydas Petrauskas, kuris pabrėžė aukštųjų mokyklų ir valdžios dialogo svarbą, reikalingą ilgalaikės veiklos perspektyvos palaikymui.
Universitetai gali išsikelti tikslus ir jų laikytis ir pasiekti tik tuo atveju, jei valstybė laikosi švietimo, kaip prioriteto linijos, pažymėjo jis.
4 esminės problemos
Nors Europos inovacijų švieslentėje Lietuva kasmet demonstruoja vieną didžiausių pažangų tarpo Europos Sąjungos (ES) valstybių, to nepakanka, kad bendrame reitinge šalis reikšmingai sumažintų atotrūkį ir galėtų konkuruoti su pirmaujančiomis ES šalimis.
Pamažu to siekti galima sprendžiant keturias atskiras, bet esmines aukštojo mokslo problemas.
Pirmoji problema, kurią įvardija VU rektorius – mažas tyrėjų skaičius ir siauros jų karjeros perspektyvos. Lietuva negali pasigirti nei pakankamu tyrėjų skaičiumi mokslo ir studijų institucijose, kuris būtų palankus pasiekti proveržį, nei konkurencingu lygiu.
Duomenys rodo, kad Lietuvoje tyrėjų skaičius net 27 proc. mažesnis nei ES vidurkis. Jiems skiriamas valstybės finansavimas ir toliau smarkiai atsilieka.
„Todėl konkuruojant globaliame pasaulyje, mes matome, kad Lietuvai nelengva pritraukti gerus kandidatus, juos išlaikyti. O dirbančių tyrėjų motyvacija ir produktyvumas dėl karjeros kelio nepatrauklumo vis dar žemas. Ir tas žemas patrauklumas lemia ir kitus padarinius, su kuriais susiduria mokslo ir studijų sistema“, – aiškino jis.
Lietuvoje taip pat fiksuojamas ir daugiau perpus mažesnis doktorantūros absolventų skaičius, taip pat ir labai nedidelis užsienio doktorantų pritraukimo procentas. Lietuvoje – 7 proc., kai ES vidurkis siekia 20 proc.
„Čia labai didelis atsilikimas. Tai akivaizdžiai liudija, indikuoja menką konkurenciją dėl tyrėjų pozicijų mokslo sistemoje“, – teigia R. Petrauskas.
Antra problema – menkai konsoliduotas Lietuvos mokslo potencialas, kuris yra išskaidytas ir veikia ne tik išorinės, bet ir perdėtos vidinės konkurencijos sąlygomis.
„Lietuvos pažanga priklausys nuo to, kaip sugebėsime sutelkti akademinį potencialą kompleksiškų iššūkių sprendimams, peržengiantiems institucijų ir disciplinų ribas. Todėl tarpdalykiškumo skatinimas ir parama institucijų konsolidacijai yra dar viena sąlyga tarptautinio lygio mokslo plėtrai“, – nurodo VU rektorius.
Lietuvai jau pats laikas parengti valstybinę aukštojo mokslo tarptautinimo politiką. Anot R. Petrausko, nepakanka kliautis pavienėmis institucijų pastangomis, konkuruojant globaliojo studijų ir mokslo rinkoje.
„Daugelis pažangių Europos ir pasaulio valstybių, o ypač tai labai ryšku pastaruoju metu, įgyvendina labai solidžias tarptautiškumo strategijas, konkuruojant dėl tarptautinių studentų pritraukimo, mokslo vystymo.
Toli dairytis nereikia. Mūsų kaimynė Lenkija 2018 metais patvirtino į mokslą orientuotų geriausių universitetų stiprinimo programą, kuria siekiama, kad geriausi Lenkijos universitetai tyrimuose prilygtų stipriausiems Europos universitetams. Ir jau 2019 metais dešimt atrinktų universitetų gavo papildomą subsidiją, kuri didinama 10 procentų kasmet“, – patvirtino jis, pabrėždamas, kad panašių veiksmų reikia imtis ir Lietuvoje jau greitu metu.
Paskutinė problema, kurią įžvelgia R. Petrauskas – mažas pasitikėjimas universitetais.
Jo teigimu, reikia leisti mažinti „perdėtą“ biurokratinių sprendimų, kontrolės gausą.
Ryškus universitetų potecialas pandemijos metu
R. Petrauskas pažymėjo, kad universitetai parodė savo potencialą aktyviai įsitraukdami į kovą su pandemija. Tiek konkrečiu dalyvavimu laboratorijose, tiek visuomenės informavimo, nuraminimo procesuose.
„Turbūt niekad taip universitetų mokslininkų balsas nebuvo girdimas ir tiražuojamas medijose. O tai liudijo pasirengimą reaguoti į aktualijas, nevengiant svarbių ir esminių temų. Bet kartu nebijant pareikalauti deramos vietos prie stalų, kur priimami svarbūs sprendimai“, – pažymėjo R. Petrauskas.
Jis taip pat nurodė, kad Lietuvai reikia universitetų, kurie yra tarptautinio mokslinio žinojimo ir kritinio mąstymo centrai, kurie gali ir yra pajėgūs keisti šalį.
„Universitetai gali pagrįsti savo egzistavimą ne tik jei išliks stipresni kaip aukštojo mokslo ir studijų centrai, tačiau kaip demokratinių vertybių skleidėjai, demokratijos aižėjimo, populistinio veikimo ir komunikavimo sąlygomis. Ir galiausiai už universitetus kalba tęstinumas.
Verslas iš tiesų gali investuoti į mokslą, gali kurti paralelines mokymo struktūras, kas vyksta. Tačiau jo interesas, viena vertus, visuomet bus tematiškai ribotas, o kita vertus, jis niekada nebus iki galo prioritetinis ir ilgalaikis. Verslas visada gali savo projektą užbaigti, perkelti. Universiteto pagrindinė misija stebėti ir analizuoti tikrovę, ir čia to niekas negali pakeisti. Todėl manau, kad universitetai išliks“, – kalbėjo R. Petrauskas.
