Įsibėgėjus vadinamajam VSD skandalui žiniasklaida užčiuopė, kad šioje valstybinėje įstaigoje "prichvatizuojami" tarnybiniai butai ir kad į šią valstybinio turto grobimo akciją skubėjo įsijungti net ir įstaigos vadovas Arvydas Pocius. Šiuos faktus ėmėsi tirti Seimo Audito komitetas. Teiraujamės Audito komiteto vadovo Donato Jankausko apie tyrimo rezultatus.
–Audito komitetas svarstė Valstybės saugumo departamento (VSD) tarnybinių butų privatizavimo klausimą ir kokios priėjo išvados?
– Viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai, kad yra skubiai privatizuojami butai, Audito komitetas kreipėsi į Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, kuruojantį šią sritį, ar jis disponuoja kokia nors medžiaga. Pirminę medžiagą mes ir gavome iš šio komiteto. Audito komitetas prižiūri, ar racionaliai ir teisingai disponuojama valstybės turtu. Aš kreipiausi į premjerą, prašydamas dviejų dalykų: imtis priemonių, kad VSD disponuojamas turtas nebūtų privatizuojamas forsuojant ir kad mums būtų pateikta visa medžiaga. Kita vertus, ėmėmės sistemiškai vertinti visų valstybės institucijų tarnybinių butų situaciją ir priimti sprendimus.
Svarstymas nebaigtas, laukiame informacijos, kurią turi pateikti Aplinkos ministerija, bet Audito komitetui jau paaiškėjo kai kurių naujų dalykų. Pirmiausia – problemos mastas, kuris išeina toli gražu už VSD rėmų. Aplinkos ministerijos atstovai informavo, kiek ir kokių tarnybinių butų pastaraisiais metais yra ir buvo privatizuota kitose institucijose. Kalbama ne apie dešimtis, o apie kelis šimtus privatizuotų butų, apie porą tūkstančių tokį statusą turėjusių gyvenamųjų patalpų. Komitete mums kilo daugiau klausimų negu gavome informacijos. Reikalai juda į priekį, bet iki sprendimų dar toli gražu. Matyt, priimant sprendimus reikės ir politinės valios. Aplinkos ministerijos ir Saugumo departamento yra paprašyta pateikti visą oficialią informaciją, kiek tarnybinių butų yra buvę nuo 2003 m. ir kiek valstybėje šio turto yra šiandien. Kokiai valstybės institucijai bepriklausytų tokie butai, tai yra valstybės turtas, kurį institucija valdo patikėjimo teise. Jeigu vyksta jų masiškas išpardavimas, tikriausiai esama spragų teisės aktuose. Tokiu atveju viskas atsiranda institucijos vadovo rankose, o šiuo konkrečiu atveju – VSD vadovo rankose. Jeigu viskas priklauso nuo institucijos vadovo suvokimo ar etikos, tai, matom, kad gali atsirasti įvairių situacijų. Gavę Aplinkos ministerijos informaciją neatidėliodami grįšime prie šių klausimų, formuluosime konkrečius pasiūlymus Vyriausybei ir inicijuosime skubius teisės aktų keitimo ar papildymo projektus, kad tokie dalykai, kurie vyko iki šiol, nebegalėtų vykti.
Na, o jau dėl įvykusių tarnybinių butų pirkimo faktų Valstybės saugumo departamente Audito komitetas nusprendė medžiagą perduoti Generalinei prokuratūrai ir dabar galutiniam atsakymui surinkti duomenis, ar nenukentėjo valstybės interesai, turės teisėsaugos institucijos. Iš tos medžiagos, kurią gavo Audito komitetas, kyla daug nuogąstavimų, kad valstybė vis dėlto daug prarado. Ir viešojoje erdvėje matome daug informacijos, kad tarnybiniai butai privatizuojami gerokai mažesne negu rinkos kaina. Tai reiškia, kad valstybei yra daroma žala. O žalos padarymą vertinti jau turi prokurorai.
–Jeigu pastaraisiais metais tarnybinių butų išpardavimas buvo įprastas dalykas, gal VSD vadovas Arvydas Pocius nepadarė nieko blogiau, negu buvo daroma iki šiol?
–Mums niekur neteko matyti tokios medžiagos ir tokios situacijos, kad tarnybiniai butai būtų privatizuoti pirmiausia nesprendžiant, ar jie yra reikalingi. Įstatymai sako, kad institucija pirmiausia turi nuspręsti, kad tokie butai nebereikalingi. Šiuo atveju kalbama, kad nuspręsta privatizuoti 39 tarnybinius butus (iš 44). Kas taip radikaliai pasikeitė departamente, kad tiek daug butų staiga tapo nebereikalingi? Mes iš VSD atstovų neišgirdome nei motyvuotų argumentų, nei gavome oficialaus paaiškinimo, kodėl tiek daug tarnybinių butų nebereikalingi vykdyti toms funkcijoms, kurios yra numatytos Saugumo departamentui.
–Kas už šį barą valstybėje buvo atsakingas?
–Šiandien į klausimą, ar kas nors Vyriausybėje yra atsakingas už turto patikėjimo teise disponavimą, atsakymo kaip ir nėra. Aplinkos ministerijos atstovai posėdžio Audito komitete metu komentavo, kad jiems pavesta tik vykdyti tarnybinių butų apskaitą. Jie dar prašo laiko pasiruošti, kad tą informaciją jie galėtų pateikti. Matyti, kad apskaita nėra nuolat atnaujinama. Taigi mūsų laukia dar pakankamai ilgas aiškinimasis. Kita problema kyla dėl paties šio valstybės turto statuso ir sistemos, kurioje, atrodo, tyčia ar netyčia paliktos spragos.
Savo ruožtu kreipėmės į Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, prašydami įvertinti poreikį, ar tikrai Valstybės saugumo departamentui tų butų nebereikia. Kas gali paneigti, kad praėjus pusmečiui naujas vadovas nesikreips į Vyriausybę, prašydamas nemažų lėšų naujiems tarnybiniams butams įsigyti – statyti arba pirkti.
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera – problema išryškėjo, mes ją pamatėm ir dabar jau galima bus ieškoti sprendimo būdų. Matom, kad ir ministras pirmininkas situacijos neignoruoja, pakankamai aiškiai ją komentuoja. Tai leidžia tikėtis, kad sprendimus rasime, nors šiandien tuo dar negalime pasidžiaugti: mūsų reikalavimas, kad procesas būtų sustabdytas, deja, neįvykdytas. Komitetas įsakyti arba liepti negali. Mūsų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio.
–Tapęs Seimo Audito komiteto pirmininku sakėte, kad darbo bus į valias. Kokias problemas dar sprendžiate?
–Darbo tikrai yra į valias. Nemažai laiko tiek su vykdomosios valdžios vadovais, tiek ir Seime diskutuojame dėl, mano galva, didžiausios problemos Lietuvoje: valstybės turto. Problema: valstybė nežino, kiek yra turto, niekas nėra jo įvertinęs. Komitetas neseniai buvo surengęs išvažiuojamąjį posėdį Turto fonde, kur aiškinomės galimybes. Audito komitete po to yra priimta keletas sprendimų, bet šiandien šiuo klausimu, kiek valstybei reikia lėšų suskaičiuoti turtą, atsakymo dar neturime. Ir čia man, atrodo, reikės panaudoti savo žemaitišką užsispyrimą, kad sprendimai būtų padaryti.
Lygiagrečiai vyksta tokie procesai, kaip nuosavybės atkūrimas. Čia vėlgi matome daug neskaidrių ir neaiškių dalykų, kas rodo, kad kažkam patogu, kai nėra tokios suvestinės informacijos apie valstybės turtą. Valstybė dėl to smarkiai nukenčia.
Audito komitetas svarsto Valstybės kontrolės ataskaitas, vis labiau pavyksta į tą darbą įtraukti ir kitus Seimo komitetus. Stengiamės, kad pagal savo sritis komitetai su tomis ataskaitomis ne tik susipažintų, bet ir jas svarstytų. Taigi bandom gerinti ir Seimo komitetų darbą.
Darbų daug, bet sunkiausia pamatuoti to darbo rezultatus. Kaip pavyzdį paminėsiu, kad prieš sesijos pradžią inventorizavom viso šio Seimo kadencijos laikotarpio Audito komiteto sprendimų vykdymą. Pasirodė, kad tik labai nedidelę dalį sprendimų galim žymėti kaip įvykdytus. Pabandėm šviesoforo principu įvykdytus sprendimus nudažyti žalia spalva; kur nieko nepadaryta – raudona; o jeigu gauti tik formalūs atsakymai – geltona. Pamatėm, kad pasigirti nelabai turim kuo – geltonoji spalva dominuoja. Vadinasi, vyksta biurokratinis, formalus atsirašinėjimas, kuris neduoda jokių rezultatų. Tai rimtas iššūkis ir tam pakeisti reikia ir laiko, ir politinės valios. Reikia pasakyti, kad ir patiems Seimo nariams, kaip politikams, reikia nemažai jėgų atsispirti pagundai lipt ant bačkos, kelti triukšmą ir dirbti dėl proceso, o ne dėl rezultatų. Aš, tapęs komiteto pirmininku, išsikėliau sau tokį uždavinį – orientuotis į rezultatą. Kartais ir žiniasklaida labiau suinteresuota ryškinti tai, kas skandalinga, ką galima viešai triukšmingai aptarinėti, tačiau praeina labai nedaug laiko, ir tampa niekam nebeįdomu, kaip visa tai baigėsi.
Kalbėjosi Audronė V. Škiudaitė
