Dabartinė politinė sistema tręšia dirvą protesto balsams, teigia „Veido“ apžvalgininkas, politologas Vladimiras Laučius.
Nagrinėdami rinkimų rezultatus neretai prieiname išvadą, kad kuri nors partija ar politikas pasiglemžė vadinamuosius protesto balsus. Taip manydami turime galvoje viskuo nepatenkintus rinkėjus ir "gelbėtojus" – politikus, žadančius šviesią ateitį ir pergalę prieš tariamus liaudies priešus. Vertiname protesto balsus kaip nesusimąstančių, neigiamomis emocijomis aptekusių ir demagogų manipuliacijoms lengvai pasiduodančių žmonių valios išraišką.
Tokie vertinimai, kad ir turėdami pagrindo, nenusako visos problemos. Jie dažnai remiasi stereotipine "dviejų Lietuvų", pilietinės visuomenės bei tradicinių partijų, esančių vienoje barikadų pusėje, ir populistų bei jų valdomos minios kitoje barikadų pusėje priešprieša. Šie stereotipai, žinoma, ne iš piršto laužti ir neatsirado tuščioje vietoje. Tačiau vadinamųjų protesto balsų reiškinys yra sudėtingesnis, nei jį neretai vaizduoja tradicinių partijų simpatikai ir atstovai.
Konstruktyvumo stokojantis nepasitenkinimas esama padėtimi, nusivylimas valdžia dėl neišsipildžiusių, nors dažnai nepagrįstų lūkesčių, tikėjimas grynai populistiniais pažadais – visa tai iš dalies charakterizuoja protesto balsavimą. Vis dėlto, bent jau kai kuriais atžvilgiais, protesto balsas gali būti adekvati ir anaiptol ne naivuoliška reakcija į susiklosčiusias aplinkybes. Taip nutinka tada, kai tarp vadinamųjų tradicinių partijų ar šalia jų prisiglaudusių "pilietiškai demokratinių" bei "valstietiškai liaudiškų" darinių neatsiranda gebančių kritiškai vertinti visą valdžios sistemą, valstybės būklę, užuot žadėjus tik tobulinti, kosmetiškai reformuoti tai, kas kelia esminį nepasitenkinimą.
Natūralu, kad neigiami reiškiniai ir juos sudarančios esminės problemos reikalauja griežtų, principinių vertinimų ir ryžtingų sprendimų. Tačiau vadinamosios sisteminės partijos, kalbėdamos apie problemas, būna linkusios per medžius nematyti miško. Jos telkia dėmesį į detales, neužčiuopdamos visumos, o bendrą padėtį mieliau vertina kaip gerą arba pakenčiamą negu kaip probleminę ir taisytiną iš esmės: "Viskas ne taip jau blogai, padėtis gerėja, nebūkime pesimistai, mūsų kaimynai tvarkosi nė kiek ne geriau". Kritiškai nusiteikę rinkėjai savo ruožtu norėtų išgirsti visai ką kita.
Užuot postringavusios apie vadybos, valstybinės buhalterijos, biurokratinio aparato, įstatymų kosmetinį tobulinimą bei kitus amžinus procesus, kurių pradžios ir pabaigos nematyti, partijos turėtų labiau akcentuoti probleminius reiškinius ir demonstruoti politinį, o ne buhalterinį ar biurokratinį mąstymą.
Tačiau toks mąstymas ir esminių problemų išryškinimas kai kuriems asocijuojasi su radikalizmu, kurio status quo gynėjai visuomet kratosi. Jie mieliau rizikuoja prarasti savo politinį tapatumą ir ideologinius skiriamuosius bruožus, nei nutolti nuo centro į dešinę arba į kairę tiek, kad jų skelbiamos idėjos burtų draugus ir piktintų priešus, užuot kėlusios žiovulį ir tiems, ir aniems.
Atstovaujantieji vadinamosioms sisteminėms partijoms šiandien per daug susitapatina su esama padėtimi, nesugeba pažvelgti į ją iš šalies ir stokoja kritinei reiškinių įžvalgai reikiamos perspektyvos. Šį įspūdį sustiprina Tėvynės sąjungos bendradarbiavimas su socdemais, atimantis iš dabartine politika nusivylusių žmonių galimybę balsuoti už vertybėms ir principams įsipareigojusią dešinę arba kairę.
Kaltinantieji protesto balsuotojus politinio intelekto stoka ir nesusiformavusiomis ideologinėmis pažiūromis pastaruoju metu jau nelabai turi ką pasakyti. Nes būtent tie rinkėjai, kuriems rūpi ideologinės nuostatos, šiandien turi kaip niekad daug pagrindo parlamentinėmis sisteminėmis partijomis nepasitikėti ir nusivilti.
Galiausiai kas Seime atstovauja tiems, kurie protestuotų prieš "Vilniaus prekybos" dalyvavimą statant naują atominę elektrinę? Kur tikra valdžios, dangstančios demokratijos išsigimimo procesą ir negebančios pažaboti korupcijos, opozicija? Tad neverta stebėtis ir piktintis būsimais protesto balsais: politinė sistema kryptingai kuria jų pasiūlą.
