Politologas V. Laučius žurnale „Veidas“ liūdnai svarsto, ar pirmasis Konstitucijos straipsnis pergyvens XXI a. pirmąją pusę.
Stebuklas, kad Lietuva vis dar išlaiko savo valstybingumą, kai šitiek požymių leidžia manyti jį tapus veikiau našta nei pasididžiavimu didelei tautos daliai. Matyt, čia kaltas ne tiek mūsų noras ir pastangos jį išlaikyti, kiek kaimynų nenoras ir nepasirengimas į jį kėsintis.
Regis, perleistume kur kas daugiau savo suverenumo Europos Sąjungai, jei tik atsirastų tokia galimybė ar reikalavimas. Paprasčiausiai kol kas tiek neprašoma, kiek norėtume atsisakyti ir duoti.
Net konstitucinės sutarties neprireikė, nors paslaugi Lietuvos valdžia ją ratifikavo nė neatsiklaususi tautos nuomonės. Kaip sako Tomas Venclova, Lietuvoje vis dar gajus valstietiškas polinkis atnašauti ponui ir siūlyti net daugiau, nei šis reikalauja. Mūsų politinė klasė sunkiai įsivaizduoja savo perspektyvą be šeimininko. Be tautos, kuriai pagal Konstituciją priklauso suverenitetas, ji apsieina kur kas lengviau.
Nepanaši Lietuva ir į tokią valstybę, kuri pajėgtų ar bent jau mėgintų aktyviau priešintis Rusijos įtakai. Mūsų politika, ekonomika, kultūra, visuomenei būdinga mąstysena – tai, ką Walteris Lippmannas vadina "viešąja filosofija", yra daug geriau pasirengusios grįžti į Rusijos glėbį, negu įgyvendinti Konstitucijos normą, skelbiančią Lietuvą esant nepriklausoma demokratine respublika.
Tai anaiptol ne argumentas grįsti visus ateities scenarijus priklausomybe nuo Rusijos, kuri esą anksčiau ar vėliau sugrįš, okupuos, kitaip užvaldys. Nors galbūt taip galiausiai ir atsitiks – istorija liudija, jog esama šios tendencijos. Tačiau sunkiausiai išvengiamą grėsmę valstybingumui kelia ne Kremlius, o tai, kuo virsta pati Lietuva: Rytų kaimyno politinių bruožų, mentaliteto, socialinių santykių miniatiūra.
Vienas pastarųjų Leonido Donskio komentarų taip ir vadinasi: "Lietuva tampa Mažąja Rusija" ("Klaipėda", 2007–07–23). Jei vertinsime šio amžiaus mūsų analitinę publicistiką, minėtas straipsnis, manding, yra geriausia iš to, kas parašyta apie Lietuvos politikos būklę.
Prokuratūrai atsisakius atnaujinti Vytauto Pociūno bylą, kai sveikas protas byloja apie politinės žmogžudystės požymius, turime progą pajusti, ko vertas mūsų valstybingumas. Iš vidaus jį griaunanti, politinį mąstymą žalojanti problema šiandien jau yra ne tik tai, kad trūksta elementaraus teisingumo, bet visų pirma tai, kad jo nebuvimas verčiamas norma – "kažkuo, su kuo daugelis pradėjo taikytis kaip su neišvengiama šalies būkle".
L.Donskio žodžiais, įvyko antidemokratinio elgesio ir teisingumo atmetimo rutinizacija, esanti ne tik nusivylimo išraiška, bet ir savo valstybę praradusių piliečių pralaimėjimo ženklas.
Tenka sutikti su nesmagia diagnoze – valdantieji vis labiau atsiskleidžia kaip naujo tipo politinė mafija, nebūtinai kovojanti prieš valstybę, bet išnaudojanti ją kaip derlingą veikimo erdvę ir instrumentą. Pasak L.Donskio, be plačios visuomenės paramos Lietuva savo valstybės bei nepriklausomybės neišlaikys, ir artimiausiu metu turėtų įvykti lūžis, idant mūsų valstybingumas galutinai nevirstų tik šešėlinį elitą, "biurokratinę aristokratiją" legitimuojančia priedanga.
Ar esama pagrindo artimiausiu metu tikėtis minėto lūžio? Galbūt ir esama, be ne ką daugiau nei vilties, jog Rusija greitai taps demokratine, vakarietišką politinę gyvenseną bei mąstyseną perėmusia valstybe. Joks lūžis negali įvykti savaime, be konsoliduotų politinių pastangų ir stiprios socialinės atramos. Šių pastangų ir tokios atramos Lietuvoje paprasčiausiai nėra. Nepriklausomybę ir demokratiją gelbsti pasiaukojimas, tačiau aukojamasi tik dėl svarbių dalykų. O kam šiandien iš tikrųjų svarbi politika?
Galima toliau guostis daugiau kaip 15 metų puoselėjama viltimi, kad praeis maždaug 15 metų, ateis nauja karta ir padarys Lietuvoje vakarietišką tvarką, sutvirtins nepriklausomybę ir demokratiją. Ši vizija, regis, labiausiai įtinka tiems, kurių savarankiškas gyvenimas tik ką prasidėjo, bei tiems, kurie po 15 metų už savo optimistines prognozes greičiausiai neatsakys ir nebepaaiškins, kodėl jos neišsipildė. Savo ruožtu realistinis žvilgsnis į Lietuvos ateities perspektyvą neteikia ypatingų vilčių, kad pirmasis Konstitucijos straipsnis pergyvens XXI a. pirmąją pusę.
