- Manau, D. Grybauskaitės kaip eurokomisarės populiarumas buvo bene svarbiausias veiksnys. Prieš tai skelbtos apklausos akivaizdžiai rodė, kad jei tik ji nuspręs dalyvauti – greičiausiai ir laimės. Rezultatas nei kiek nesiskiria nuo tų prognozių, kurios buvo žiemą. Kita vertus, šitie rinkimai liudija, jog Lietuvos partine sistema yra tragiškai nepasitikima. Politinių partijų iškelti kandidatai surinko arba po kelis, arba po keliolika procentų balsų ir labai smarkiai atsiliko nuo laimėtojos. Tad partinė sistema toliau išgyvena krizę, į kurią smunka vis giliau ir giliau.
Taigi – nepasitikėjimas politinėmis partijomis yra antrasis D. Grybauskaitės sėkmę lėmęs veiksnys. Taip pat ir nepasitikėjimas apskritai politine sistema jai pasitarnavo. Tai, kad ji nebuvo siejama su įvairiomis pastarojo meto politinių partijų ir įvairių politinių grupuočių tarpusavio rietenomis, nebuvo siejama su užkulisiniais mėginimais atsiriekti kuo didesnį, jei ne atstovaujamosios valdžios, tai galios pyrago, nedalyvavo tose politinėse intrigose, kurias žmonės suvokia, kaip nereikalingas rietenas. Jos darbas Briuselyje buvo suvokiamas, kaip konstruktyvus. Visa tai galiausiai ir prisidėjo prie pergalės.
- Apie D. Grybauskaitės nedalyvavimą, apie jos nesistemiškumą ir antisistemiškumą tikriausiai kalbėjote komentuodamas rinkėjų požiūrį arba apie jos pačios prisistatymą. Daugelis analitikų primena, kad ji dalyvavo sistemoje – buvo ir viceministre ir ministre ne vienoje vyriausybėje. Be to, keliamas klausimas – kaip ne sistemos žmogui buvo leista patekti į reitingavimą. Netgi teigiama, kad ji du metus buvo kryptingai reklamuojama, vien nuolat peršant klausimą – ar ji balotiruosis. Kaip tai komentuotumėte?
- Vienas dalykas, kaip ją vertina rinkėjai – kaip ne sistemos žmogų. Kaip galintį kažką radikaliai pakeisti, kaip galintį kovoti su oligarchija ir monopolijomis – apie tai kandidatė kalbėjo.
Žvelgiant analitikų akimis ir vertinant D. Grybauskaitės vaidmenį, reiktų sakyti, kad ji paradoksaliai yra anitsisteminė ir sisteminė kandidatė. Žinoma, ji nėra visiškai sistemai svetima. Tai, ką minėjote dėl jos karjeros iki Briuselio – leidžia vadinti ją ir sistemos žmogumi. Taip yra būtent tik jos karjeros prasme, pagal tai, kaip ji kilo karjeros laiptais link viceministrės ir dar aukščiau, tačiau savo politinių pažiūrų ir politinės retorikos atveju – ji nėra sistemos žmogus. Skirkime tai, kas yra jos biografija, ir kas yra tos idėjos bei principai, kuriuos ji atsineša į S. Daukanto aikštę.
- Kokias įžvelgiate išrinktosios prezidentės silpnąsias vietas? Kaip viena iš problemų buvo nurodoma tai, jog D. Grybauskaitė yra tarsi generolė be armijos. Savo komandos ji lyg ir neturi arba labai kruopščiai slepia. Ar matote čia problemą? Kokie netikėtumai gali laukti rinkėjų?
– Galiu pasakyti tik viena – nieko negirdėjau nei apie Valentino Mazuronio, nei apie Valdemaro Tomaševskio komandas. Nei apie pono Česlovo Jezersko ar Algirdo Butkevičiaus komandą. Nei vienas iš septynių kandidatų jos nėra aiškiai deklaravęs.
- Bet gal partijų iškelti kandidatai galėtų jų ieškoti savo partijose?
- Nebūtinai. Prisiminkime Algirdo Mykolo Brazausko prezidentūrą. Tai nebuvo partijos deleguoti žmonės. Prezidento funkcijoms Konstituciją priskiria eilę sričių ir reikalingi tas sritis išmanantys žmonės. Be to Konstitucija kelia prezidentui nepartiškumo reikalavimą, tad teigti, jog iškėlusios kandidatus partijos būtų formavusios ir komandas – nepagrįsta. Aš taip manau.
Taigi – nei vienas iš septynių kandidatų savo komandos sąrašo nepateikė ir D. Grybauskaitės situacija nėra niekuo išskirtinė.
- O kažkokių problemų ar silpnųjų vietų nugalėtojos stovykloje įžvelgiate?
- Manau, kad viena tokių silpnųjų vietų galėtų būti tai, jog D. Grybauskaitė atstovauja tam technokratiniam politikų sparnui. Kai kuriems iš tokių politikų būdingas tam tikras apolitiškumas. Kiek būtent tai pasireikš D. Grybauskaitės atveju, priklausys būtent nuo komandos – ar ten bus žmonės išmanantys politiką, ar tik siaurų sričių specialistai. Iš esmės D. Grybauskaitės situaciją būtų galima lyginti su kandidato praėjusiuose rinkimuose Petro Auštrevičiaus atveju. Jis taip pat buvo atėjęs į politiką tiesiai iš diplomatinės tarnybos, o jo politinė patirtis buvo dar menkesnė, nei D. Grybauskaitės. Kaip parodė tolesnė P. Auštrevičiaus biografija, nors tai buvo ir žmogus atėjęs iš biurokratinės srities, jis norėjo mokytis ir politiku jis tapo, net jei ir negalima įvardinti didelių jo laimėjimų.
Todėl tikėtina, kad ir D. Grybauskaitė savo veikloje ir retorikoje turės vis daugiau politinio turinio. Aš ligi šiol prisimenu A. M. Brazausko pasakymą prieš devynerius ar dešimt metų. Tuomet jis prisipažino, kad jį net „nupurto“ vos tik jis išgirsta žodį „politinis sprendimas“. Pasak jo, viską turi lemti ekonomika, o politika yra tik antstatas. Toks jam buvo būdingas marksistinis požiūris. Tai ir matysime, ar D. Grybauskaitei neatrodys taip pat ir tai netaps jos silpnąja vieta. Pabrėžiau – taip gali būti, bet kaip yra iš tikrųjų – aš nežinau.
- Ką manote apie praėjusią rinkimų kampaniją? Jai pažerta daug kritikos ir ji dažnai laikoma itin nuobodžia, neinformatyvia, apribojusia rinkėjų galimybes pasirinkti geriausią variantą ir viską žinoti apie kandidatus bei jų pažiūras.
- Galima sakyti, kad nebuvo nei gerų sąlygų politiniam pasirinkimui pasiūlos, nei paklausos. Nematyti, kad pati Lietuvos visuomenė pageidautų turiningesnės rinkimų kampanijų, nei mes matėme per šiuos prezidento rinkimus, per ankstesnius prezidento rinkimus, nei per Seimo rinkimus.
Tendencija per pastarąjį dešimtmetį yra tokia, kad Lietuvos partijos ir pretendentai stengiasi kuo mažiau pasakyti. Kuo mažiau turinio – tuo geriau. Tai labai gerai atsispindėjo šiuose rinkimuose.
