Praeitą pusmetį 2016–2020 m. kadencijos Seimas pasiekė mūsų šalyje dar neregėtas teisėkūros „aukštumas“. Per pavasario sesiją įstatymų leidžiamojoje valdžioje buvo priimtas rekordinis teisės aktų skaičius – net 421, t.y. vidutiniškai apie septynis teisės aktus per vieną posėdį. Tačiau šios sesijos metu priimtų projektų skaičius palyginti su iš viso registruotų projektų skaičiumi buvo mažiausias – remiantis Seimo darbo statistika, teisėkūros rezultatyvumo rodiklis krito iki 43,8 procento.
Vis augant įstatymų leidžiamosios valdžios darbotvarkės perkrovai, mažėja galimybės užtikrinti teisės aktų kokybę, taip efektyviai sprendžiant viešosios politikos problemas. Gerų teisės aktų parengti ir dažnų jų pataisų išvengti nepadeda ir profesionalaus teisės aktų poveikio vertinimo trūkumas bei viešųjų konsultacijų su visuomene stoka. Dabartinei valdančiajai daugumai būdinga ir tai, kad ją sudaro gana nepatyrusi LVŽS frakcija ir transformaciją pergyvenančios Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcija, kurių narių viešosios politikos įsitikinimai nėra aiškūs ar pastovūs. Todėl Seime dažnai keičiasi politinės pozicijos, ir tai mažina sprendimų priėmimo rezultatyvumą.
Esant tokioms aplinkybėms, tiesiog būtina turėti aiškius prioritetus. Pavasario sesijos metu Seimo darbo programoje iš viso buvo numatyti 58 prioritetiniai teisės aktai. Tai ženkliai daugiau nei pirmosios trumpos sesijos metu, kada Seime buvo svarstomi tik trys prioritetiniai darbai (pritarimas Vyriausybės programai, 2017 m. valstybės ir savivaldybių biudžetų tvirtinimas, valstybės fondų biudžetų tvirtinimas).
S.Skvernelio Vyriausybė iš viso 2018–2020 metams patvirtino 33 prioritetinius darbus, kurie bus koordinuojami Gedimino pr. 11. Nors tai yra daugiamečiai prioritetai ir jiems įgyvendinti ketinama pasitelkti pažangius projektinio valdymo principus, jų skaičius vis dėlto yra gana didelis, o jų turinys gali nuolat keistis, priklausomai nuo politinių tendencijų. Todėl tikraisiais prioritetais turėtų būti laikomos struktūrinės reformos, kurios labiausiai gali didinti Lietuvos ūkio konkurencingumą ir šalies gyventojų gerovę.
Pavasario sesijos metu Seime po ilgų svarstymų buvo priimti teisės aktai dėl naujo Darbo kodekso, valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano ir miškų urėdijų sujungimo. Išskyrus jau įsigaliojusį Darbo kodeksą, tai dar nėra tikrieji pokyčiai – dalis politinių sprendimų tik sudaro prielaidas imtis tolesnio jų įgyvendinimo Vyriausybės rūmuose. Taip pat kai kurių reformų nuostatos buvo gerokai nugludintos. Tačiau, atsižvelgiant ir į paskutinės sesijos metu patvirtintas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, jau seniai vienos Seimo sesijos metu buvo priimta tiek daug svarbių viešosios politikos sprendimų. Ir, nepaisant didelių nesutarimų teisėkūros proceso metu ir dažnų kaltinimų dėl „buldozerio“ strategijos naudojimo, tai buvo padaryta pakankamai didele Seimo narių balsų dauguma.
Jeigu tai nebūtų atsitiktinumas, tokie 2017 m. pirmojo pusmečio rezultatai teiktų nemažai vilčių dėl galimo uždelstų reformų proveržio Lietuvoje. Tačiau mažėjantis visuomenės pritarimas Vyriausybės veiklai, nepalankūs politiniai įvykiai ir nepakankami struktūrinių reformų vykdymo gebėjimai mažina realių permainų galimybes mūsų šalyje.
Pirma, šiais metais atliktų visuomenės apklausų duomenimis, daugėja nepalankiai Vyriausybės veiklą vertinančių gyventojų skaičius – 2017 m. birželio mėnesį neigiamai ir greičiau neigiamai nusiteikusių buvo jau net 63 procentai. Ši tendencija siejama su neatliepiamais aukštais visuomenės lūkesčiais dėl reformų – gyventojai permainų naudą nori greitai pajausti savo piniginėse. Kadangi profesionalų Vyriausybės darbas labai priklauso nuo visuomenės palaikymo, tolesnis pokyčių įgyvendinimas gali greitai virsti lenktynėmis su laiku. Kas ką nugalės? Ar valstiečiai-žalieji toliau darys pagrindines gyventojų problemas sprendžiančias reformas, ar nebaigtos reformos toliau „darys“ jų reitingus? Todėl kitos Seimo sesijos metu svarbu susitelkti svarstant reikalingas struktūrines reformas, vengiant radikalių draudimų, rezonansiniais tapusių Gretos reikalų ar kitų politinį dėmesį labai blaškančių klausimų.
Antra, pasikeitus LSDP vadovybei ir sisteminių permainų siūlymams sukūrus nemažai įtampų tarp koalicijos partnerių, valdančioji dauguma atsidūrė ant griūties ribos. Koalicijos pamatus labiausiai sukrėtė urėdijų reforma, kurios metu valstiečiai-žalieji pasiekė susitarimą su konservatorių frakcija. Naujasis socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas pareiškė, kad „tai reiškia ne ką kitą kaip pripažinimą / deklaraciją, jog koalicija yra neproduktyvi ir Vyriausybė dirba mažumos sąlygomis. [...] Tačiau tuomet koalicijos formalus egzistavimas neturi jokios prasmės“. Koalicijai žlugus ir Vyriausybei praradus daugumą Seime, būtų apsunkintas struktūrinių reformų sprendimų priėmimas ir įgyvendinimas. Taip jau įvyko 2009 m. viduryje, kada, suskilus Tautos pažangos frakcijai Seime, Kubiliaus Vyriausybė turėjo balansuoti ant mažumos Vyriausybės ribos likusios kadencijos metu.
Trečia, prezidentės Dalios Grybauskaitės metinio pranešimo metu buvo išsakyta nemažai kritikos Vyriausybės inicijuotoms reformoms. Prezidentės nuomone, „neapibrėžtumas ir chaosas, koks yra dabar, pasmerkia reformą jai net neprasidėjus. Politinės valios stoka dėl gyvybiškai svarbių sprendimų ir murkdymasis smulkmenose tampa rimta problema”. Nors naujos koalicijos darbo pradžioje tai daugiau nustatė papildomas sąlygas dėl tinkamo reformų paruošimo ir jų gero paaiškinimo žmonėms, ateityje toks neigiamas vertinimas gali ir užtrenkti duris konkretiems permainų siūlymams. Taip jau ne kartą atsitiko anksčiau, kai planuojamoms reformoms (pvz., dėl Valstybės tarnybos įstatymo pataisų) nebuvo gautas Daukanto aikštės palaikymas. Todėl, siekiant sisteminių permainų, reikalingas visų aukščiausios valdžios institucijų – Prezidento, Seimo ir Vyriausybės – vadovų glaudus bendradarbiavimas ir sutarimas dėl svarbiausių sprendimų.
Ketvirta, permainų sėkmė priklauso ne tik nuo aukščiausios valdžios institucijų vadovų dėmesio, bet ir nuo aktyvios lyderystės bei efektyvios vadybos vykdomojoje valdžioje. Jau buvo pertvarkyta Vyriausybės kanceliarija, sukurtas „pokyčių krepšelis“ prioritetiniams darbams vykdyti, pritarta naujai sisteminių projektų valdymo tvarkai, taip pat prasidėjo reikšminga Lietuvos geležinkelių, miškų urėdijų, Registrų centro pertvarka. Bet dar liko daug reikalingų darbų – dar rengiama viešojo sektoriaus įstaigų sistemos tobulinimo koncepcija, nevyksta struktūrinė ministerijų pertvarka, o Seime buvo atmestos pradinės Valstybės tarnybos įstatymo pataisos. Todėl tolesnių struktūrinių reformų rengimui ir įgyvendinimui vykdomojoje valdžioje trūksta efektyvių darinių, iniciatyvių lyderių ir sumanių darbuotojų komandų.
Kito politinio sezono metu prie jau prasidėjusių struktūrinių reformų prisidės ir mokesčių reforma, pensijų reforma, sisteminė valstybės tarnybos reforma, institucinės sandaros pertvarkymas, kitų metų biudžetų tvirtinimas. Taip pat, kaip visada, atsiras neplanuotų svarbių darbų ar krizių. Kadangi dėl perkrautos darbotvarkės, neaiškių pozicijų ir įtemptų santykių politikai aukščiausiu lygmeniu vienu metu gali valdyti tik kelias stambias reformas, reikalingas esminis valstybės tarnybos pertvarkymas, kuris padėtų į ministerijas pritraukti geriausių protų ir įgalintų juos dirbti su permainomis įvairiose valdymo srityse. Bet jau pripažįstama, kad prasidėjusi nauja valstybės tarnybos reforma gali tapti dar didesniu iššūkiu nei miškų urėdijų pertvarkymas.
Sunku prognozuoti viešosios politikos rezultatus kitą pusmetį – jie priklauso ne tik nuo gana padriko viešosios politikos proceso bei jo metu besikeičiančių politinių pozicijų, bet ir nuo galimo valdančiosios daugumos sudėties pasikeitimo, santykių su Daukanto aikšte. Atsižvelgiant į mažėjančią visuomenės paramą Vyriausybės veiklai, nesutarimus valdančiojoje daugumoje ir reformų įgyvendinimo gebėjimų stoką, gali būti mažinamos pradinės reformų ambicijos – tai galimai rodo ir gana nuosaikus neseniai pristatyto mokesčių reformos plano turinys.
Bet naujasis politinis sezonas tikrai nebus nuobodus – dėl didelio darbotvarkėje esančių klausimų skaičiaus, jų ambicingumo ar radikalumo toliau kils viešosios politikos nesutarimai ir politinės įtampos. Įdomu, kiek juos pajėgs ištverti patys LVŽS frakcijos nariai, jų koalicijos partneriai, opozicinės frakcijos, Prezidentūra ar visuomenės grupių atstovai. Kito politinio sezono pabaigoje bus aiškiau, kiek neblogi 2017 m. pirmojo pusmečio rezultatai buvo atsitiktinumas ir ar mes toliau dėsningai trypčiosime įgyvendinant reikalingas struktūrines reformas.
Dr. Vitalis Nakrošis yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
