Vykstant debatams televizijoje, kokiu būdu mažinti kosmines centralizuoto šildymo kainas, sunku žiūrėti į savimi pasitikinčių kai kurių personų veidus, reiškiančius didžiulį dirbtinį susirūpinimą. Juk tai jie, puikiai žinodami pasekmes, visomis įmanomomis priemonėmis siekė monopoliniuose centralizuoto šildymo ūkiuose įtvirtinti privatininkų valdymą. Suprantama, privatizacija šiuose sektoriuose jų tikslams būtų dar geresnis variantas, tačiau to siekti jie dar nedrįso. Perdaug atviras būdas saujelei išrinktųjų be ypatingų pastangų lobti vartotojų sąskaita. Pasitenkino daugumoje jų nieko neįpareigojančia šilumos ūkių nuoma. Proteguojamiems nuomininkams gal dar ir geriau – pasinaudojai ir išėjai, palikęs nustekentą tą patį šilumos ūkį, kuris net teoriškai bankrutuoti negali. Gyventojai negali likti be šilumos, priešingai – net ir santūriausių lietuvaičių kantrybė gali trūkti.
Kokių tik pažadų negirdėjo apgauti vilniečiai, kauniečiai ir kitų išnuomotų šilumos ūkių centralizuotos šilumos vartotojai: ir didžiulės investicijos, ir naujausios technologijos, ir pačios palankiausios, vis 20% mažėjančios šildymo kainos. Deja, privačiam monopolininkui visa tai tik nereikalingos emocijos. Jis ciniškai visais įmanomais būdais, išvengdamas bet kokios kontrolės, tas kainas didina. Ir jokia kontrolės komisija: nei šilumos ūkio savininko – savivaldybės (ypatingai jei meras ar jo komanda susijusi kokiais tai svertais su minėtu monopolininku), nei valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija jam nebaisi. Visada surandami reikiami svertai komisijų sprendimus padaryti sau palankiais. Nueinanti konservatorių ir liberalų valdžia, suprasdama, kad vis dėlto taip toliau tęstis negali, bandė kažką daryti. Netgi paliko šiokį tokį šilumos ūkio įstatymo pataisų projektą. Neliko nuošalyje ir prezidentūra. Kai kurie šilumos ūkio įstatymo pakeitimai buvo priimti. Bet visų šių pastangų rezultatas apgailėtinas. Be didesnės sumaišties ūkio valdyme nieko daugiau pasiekta nebuvo. O ir negalėjo būti pasiekta. Kol šilumos gamybą valdys nekontroliuojamas privatininkas – monopolininkas, kurio pagrindinis tikslas beatodairiškas pinigų siekimas bet kokia kaina, tol apie realias šildymo kainas vartotojai gali užmiršti. Pastaruoju metu bandoma įpiršti dar vieną apgaulę – atseit sudaryti konkurenciją šilumos gamyboje tarp atskirų privačių gamintojų ir tokiu būdu sumažinti kainas. Šios idėjos propaguotojų norisi paklausti: ar atsiras nors vienas privatus investuotojas, kuris neturėdamas garantijų tiekti šilumą, statys papildomas katilines. Bet kokiu atveju bus susitarta tarpusavyje, konkurencijos čia nebus ir jokia konkurencijos taryba čia nosies neįkiš. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, užtenka pažvelgti į degalų rinką.
Dabartiniai šilumos ūkių nuomotojai kaip panacėją siūlo biokuro platesnį panaudojimą, bandydami biokurą supriešinti su suskystintų dujų terminalo statyba ir galimai pigesnių dujų tiekimu.Nesuprantamas supriešinimas. Matomai tikimasi monopolizuoti ir biokuro rinką bei nesant dujinės alternatyvos toliau plėšti šilumos vartotojus. Tolimesnei Lietuvos energetikos plėtrai vienodai svarbu tiek platesnis biokuro panaudojimas, tiek dujos per būsimą dujų terminalą.Vis tik biokuro pagrindu turėtų tapti ne mediena, o durpės. Vyresni vilniečiai turėtų prisiminti, kad sovietiniais laikais Vilnius dalinai buvo šildomas deginant trupintines durpes, kurias geležinkeliu tiekė Ežerėlio durpių įmonė. Naujoji vyriausybė galėtų paruošti plačią durpių panaudojimo kurui programą.
Socialdemokratų sąjunga, sprendžiant šilumos ūkio problemas, nuolatos siūlė priimti reikiamus teisės aktus, leidžiančius nedelsiant nutraukti sudarytas vartotojams žalingas šilumos ūkio nuomos sutartis ir grąžinti šilumos ūkio valdymą valstybės ar atskirų savivaldybių žinion. Centralizuotas šilumos tiekimas, nežiūrint bet kokių mėginimų kažką keisti, visada bus monopolija. Bet kuri monopolija yra blogis, tačiau valstybinė monopolija visada kontroliuojama žymiai lengviau ir visais atvejais vartotojui priimtinesnė. Sutelkus visą centralizuotą šilumos ūkio valdymą vienose rankose, centralizavus visus galimus finansinius išteklius, atsirastų galimybė planine tvarka renovuoti centralizuoto šilumos tiekimo daugiabučius, numatant dalį šilumos tarifo renovacijai. Palikus šilumos tiekimą privatininkams, premjero teiginiai, kad po renovacijos šilumos kaina turi sumažėti 10-20% neturi jokio pagrindo. Tai priklausys nuo šilumos tiekėjo ir niekas jo neprivers valiniu būdu tas kainas keisti. Jis ras šimtus būdų kaip savo kainas pateisinti.
Buvusi konservatorių – liberalų vyriausybė nieko nesugebėjo nuveikti, kad sutramdytų dabartinių šilumininkų apetitus. Be ryžtingų veiksmų naujoji vyriausybė taip pat nieko nepasieks. Ar sulauksime tokių veiksmų, greitai pamatysime.
