Tegul nesupyksta moterys, kai jų rankinukai palyginami su internetu. Neatsargiai po juos naršant, galima į ką nors ir įsidurti.
Panašiai skamba žodis „išsidurti“, kuris nurodo į platų patirties ir nuotykių spektrą, dažniausiai susijusį su nesėkmėmis.
Skausmingi „išsidūrimai“
Puikiai žinoma, kad tiek įsidurti, tiek „išsidurti“ galima lengvai, su trenksmu ir žiauriai – nelygu, kokiomis aplinkybėmis suveikė nematomos likimo jėgos. Mažiausiai apsaugotieji ir naujokai greičiausiai pakliūva į magiškas virtualiosios erdvės pinkles ir rizikuoja, kad jų mąstymą paveiks agresyvios jėgos.
Privatumas ir saugumas, pasak elektronikos specialistų, yra algoritmais nesuderinami šiandienio interneto elementai. Jei žmogus veikia viešai ir atvirai, jis nėra apsaugotas nuo aplinkinio neigiamo poveikio. Saugodamas asmens duomenis ir tapatybę, žmogus negali visavertiškai dalyvauti šiuolaikiniame moderniųjų technologijų pasaulyje, nes vis tiek yra priverstas naudotis banko kortelėmis, elektroniniu paštu ar kitomis viešosiomis elektroninėmis paslaugomis ir patikėti robotams, nematomiems operatoriams raktus nuo savo gyvenimo.
Reikėtų pridurti, kad aukso vidurio išrasti dar nepavyko – net ir didžiausias konspiracijos specialistas rizikuoja neišvengti klaidos. Ką jau kalbėti apie nuotykių ieškotojus, kurie ekstazės ir nujaučiamo atradimo džiaugsmo ir begalinio smalsumo apimti žiūri į neseniai atrastą elektroninę erdvę.
Beribis internetas nežino sienų ir lengvai įveikia didžiausius atstumus, todėl juo naudojasi ne vien romantikos ištroškę keliautojai, bet ir tie, kuriems sunku kitaip įsibrauti į svetimą daržą.
Internetu naudojasi ir vis jaunesni vaikai. Pirmiausia jie susiduria su patyčiomis, priekabiavimu ir gundymu, o vėliau pavojingi ryšiai veda į prekybą žmonėmis, seksualinį išnaudojimą. Prisiminkime, kuo gali baigtis atsitiktinės pažintys, nesvarbu kokiais būdais užmegztos.
Saugūs, bet neapsaugoti
Anonimiškumas virtualiojoje erdvėje sukuria nebaudžiamumo atmosferą ir leidžia įvairiais pavidalais pasireikšti visoms įmanomoms bendravimo formoms. Dažnai girdima dejuojant: „Daktare, man skauda facebook.com“ arba „Facebook.com pavogė mano gyvenimą“.
Spręsdami svarbiausius asmeninius klausimus nesistengiame, kad mūsų paslaptis sužinotų kuo mažiau smalsuolių. Juk daugybę dalykų galima sutvarkyti be komunikacijos priemonių – tiesiog reikia būti kartu.
Saugodami mažamečius nuo žalingo informacijos turinio turėtume ne tik drauge naršyti virtualybės džiunglėse, bet ir įspėti mažuosius, kad internete gyvena siaubingi troliai, galintys pavogti tapatybę.
Tokia pedagogika atkelia vartus plačiam pokalbiui ne vien apie tykančias pabaisas, bet ir apie tapatybę, savęs suvokimą, privatumą ir viešumą.
Jei kalba pasisuktų tautiškumo link, nepamirškime, kad lietuvišką interneto turinį kurianti pasaulinės bendruomenės dalis yra nedidelė. Esame vieninteliai ir unikalūs pirmiausia tuo, kad galime susišnekėti lietuviškai.
Tegul nesupyksta moterys, kai jų rankinukai palyginami su internetu. Neatsargiai po juos naršant, galima į ką nors ir įsidurti.
Panašiai skamba žodis „išsidurti“, kuris nurodo į platų patirties ir nuotykių spektrą, dažniausiai susijusį su nesėkmėmis.
Skausmingi „išsidūrimai“
Puikiai žinoma, kad tiek įsidurti, tiek „išsidurti“ galima lengvai, su trenksmu ir žiauriai – nelygu, kokiomis aplinkybėmis suveikė nematomos likimo jėgos. Mažiausiai apsaugotieji ir naujokai greičiausiai pakliūva į magiškas virtualiosios erdvės pinkles ir rizikuoja, kad jų mąstymą paveiks agresyvios jėgos.
Privatumas ir saugumas, pasak elektronikos specialistų, yra algoritmais nesuderinami šiandienio interneto elementai. Jei žmogus veikia viešai ir atvirai, jis nėra apsaugotas nuo aplinkinio neigiamo poveikio. Saugodamas asmens duomenis ir tapatybę, žmogus negali visavertiškai dalyvauti šiuolaikiniame moderniųjų technologijų pasaulyje, nes vis tiek yra priverstas naudotis banko kortelėmis, elektroniniu paštu ar kitomis viešosiomis elektroninėmis paslaugomis ir patikėti robotams, nematomiems operatoriams raktus nuo savo gyvenimo.
Reikėtų pridurti, kad aukso vidurio išrasti dar nepavyko – net ir didžiausias konspiracijos specialistas rizikuoja neišvengti klaidos. Ką jau kalbėti apie nuotykių ieškotojus, kurie ekstazės ir nujaučiamo atradimo džiaugsmo ir begalinio smalsumo apimti žiūri į neseniai atrastą elektroninę erdvę.
Beribis internetas nežino sienų ir lengvai įveikia didžiausius atstumus, todėl juo naudojasi ne vien romantikos ištroškę keliautojai, bet ir tie, kuriems sunku kitaip įsibrauti į svetimą daržą.
Internetu naudojasi ir vis jaunesni vaikai. Pirmiausia jie susiduria su patyčiomis, priekabiavimu ir gundymu, o vėliau pavojingi ryšiai veda į prekybą žmonėmis, seksualinį išnaudojimą. Prisiminkime, kuo gali baigtis atsitiktinės pažintys, nesvarbu kokiais būdais užmegztos.
Saugūs, bet neapsaugoti
Anonimiškumas virtualiojoje erdvėje sukuria nebaudžiamumo atmosferą ir leidžia įvairiais pavidalais pasireikšti visoms įmanomoms bendravimo formoms. Dažnai girdima dejuojant: „Daktare, man skauda facebook.com“ arba „Facebook.com pavogė mano gyvenimą“.
Spręsdami svarbiausius asmeninius klausimus nesistengiame, kad mūsų paslaptis sužinotų kuo mažiau smalsuolių. Juk daugybę dalykų galima sutvarkyti be komunikacijos priemonių – tiesiog reikia būti kartu.
Saugodami mažamečius nuo žalingo informacijos turinio turėtume ne tik drauge naršyti virtualybės džiunglėse, bet ir įspėti mažuosius, kad internete gyvena siaubingi troliai, galintys pavogti tapatybę.
Tokia pedagogika atkelia vartus plačiam pokalbiui ne vien apie tykančias pabaisas, bet ir apie tapatybę, savęs suvokimą, privatumą ir viešumą.
Jei kalba pasisuktų tautiškumo link, nepamirškime, kad lietuvišką interneto turinį kurianti pasaulinės bendruomenės dalis yra nedidelė. Esame vieninteliai ir unikalūs pirmiausia tuo, kad galime susišnekėti lietuviškai.