Pats politikas kol kas neketina blaškytis: ateinančius trejus metus jis ketina toliau eiti Europos Komisijos nario, atsakingo už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę, pareigas. Ir artimiausiu metu nedės parašo ant demokratų partijos „Vardan Lietuvos“ steigimo dokumentų, bet ne dėl to, kad nenorėtų, o dėl to, kad neturi laiko aktyviai politinei veiklai.
Šiuo metu V. Sinkevičius yra sustabdęs narystę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, kurioje prieš pradėdamas eiti pareigas Europos Komisijoje buvo pirmininko pavaduotojas, nes negali eiti vadovaujamų pareigų, bet eiliniu bet kurios partijos nariu būti galėtų.
Europos Komisijos komisarai iš Lietuvos dažnai atsiduria tokioje strategiškai patogioje pozicijoje po kadencijos pabaigos dalyvauti savo šalies politiniame gyvenime. Ir visi nuolat domisi jūsų ateities politiniais planais – pradedant mumis, žurnalistais, baigiant politikais? Kaip dėl to jaučiatės, kai visi į jus žiūri ir svarsto „na ką gi tu darysi“, „kokį žingsnį žengsi“?
Aš net apie tai nesusimąsčiau. Dabar, kai paklausėt, tai pradėjau ir mąstyti apie tai. Gal pastaruosius dvejus metus nelabai buvo tokių spėjimų, tik dabar pradėjo keistis situacija ir atsirado daugiau spėliojimo. Bet vis tiek labai anksti kalbėti apie kažką konkretaus, kai net pusė kadencijos dar nepraėjo. Mano pagrindinis dėmesys lieka mano dabartinei pozicijai Europos Komisijoje, darbams ir aš nesirengiu mėtytis.
Ar sekate Lietuvos politinį gyvenimą? Jis jums įdomus?
Aišku, kad įdomus, nes skauda dėl savo šalies. Juk neatsitiktinai grįžau po studijų ir gyvenimo JAV, turiu meilę tiek pačiai šaliai, tiek žmonėms ir man ne tas pats, kas čia vyksta. Bet mano pozicija nėra tokia dėkinga, kad galėčiau smarkiai įsitraukti į vidaus politiką ir dažniau nei norėčiau privalau patylėti arba tik neformaliai patarti. Bet, be jokios abejonės, kad rūpi ir ypatingai dabar, kai toks didelis neapibrėžtumas.
Apie kokį neapibrėžtumą kalbate?
Labai baisu, kad tai, kas vyksta dėl COVID-19, tapo status quo. Jausmas lyg būtume kare. Kas dieną miršta žmonės, bet nieko tai nebejaudina. Lyg jie mirtų tik portalų antraštėse. Bet tai juk realūs žmonės, tai yra šeimos, netenkančios tėvo ar motinos, maitintojo ir panašiai. Iš tiesų tai yra baisu. Ir neapibrėžtumas tik didėja. Atsiranda ekonominis neapibrėžtumas, akivaizdu, kad bus labai nelengva žiema dėl energijos kainų. Ir visa tai tikrai slėgs gyventojus. Negali būti apatiškas visam šitam ir tyliai stebėti.
Nors esat sustabdęs narystę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, bet sustabdyta narystė vis tiek nėra nutraukta narystė. O šios partijos narių pozicija dėl skiepų nevienareikšmiška: Seime yra bent du šios partijos politikai, kurie viešai pasisako prieš skiepus – Dainius Kepenis, Valius Ąžuolas.
Aš net neabejoju, kad Aurelijus Veryga yra už skiepus, o kiti kolegos, tikiuosi, taip pat, bet bendra pozicija vis tiek turi būti aiški. Ir, man atrodo, kad Seime dirbantys žmonės yra šioks toks autoritetas, ypatingai regione, vienmandatėse, kur yra renkami. Ir kai jie skleidžia sąmokslo teorijas, kurios turi įtakos ir bendrai šalies vakcinacijai, man tai nepriimtina.
Čia mes visi privalome prisiimti atsakomybę ir labai atsargiai kalbėti. Mes esame kare su nematomu virusu ir atsakomybė krenta visiems nuomonių formuotojams tais klausimais. Ir man keista, kai, pavyzdžiui, Seimo narys dalinasi straipsniu apie kirmėles kaukėse.
Kalbate apie V. Ąžuolą?
Nedaug buvo Seimo narių, kurie tokiomis naujienomis dalinosi. Ir po to žiūrima kaip į kažkokį juoką. Tai nėra juokas. Koronavirusas nėra juokas. Galbūt kitame kontekste mes galėtume taip juokauti, bet dabar tai nėra juokas. Kaip ir minėjau, už kiekvienos mirties stovi šeima, giminės. Galų gale, kiek mes turime tų lietuvių... Man tai visiškai nepriimtina ir keista, kai žmonės nesupranta savo atsakomybės lygmens nuo to laiko, kai uždėjo ranką ant Konstitucijos ir prisiekė. Man atrodo, kad nuo to momento žmogus prisiima visai kitą atsakomybę.
Lukui Savickui nevienareikšmiškas valstiečių žaliųjų požiūris į vakcinaciją ir į mitingą prie Seimo, pasibaigusį riaušėmis, tapo tuo paskutiniu lašu, perpildžiusius kantrybės taurę – tuomet jis paskelbė išeinąs iš frakcijos ir prasidėjo negrįžtami procesai, pasibaigę naujos demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ įsikūrimu. O kodėl jūs sustabdytos narystės nepakeitėte nutraukta naryste?
Galbūt galėjau sureaguoti, bet savaitės eigoje būnu paskendęs darbuose ir viską sužinojau šiek tiek post factum. Be jokios abejonės, mačiau Luko reakciją ir aš su ja pilnai sutinku. Bet tikiu, kad daugelis žmonių, dalyvavę mitinge, tikrai neplanavo, kad viskas baigsis būtent taip. Ypatingai buvo skaudu žiūrėti, kai žmonės įžeidinėja žurnalistus, ypatingai merginas ir moteris, o po to aiškina, kad kažkas neobjektyviai pateikia informaciją, nors net šlykštu sakyti tuos žodžius, kurie sklido iš jų burnos.
Bet kadangi mano narystę yra sustabdyta, tai jos kaip ir nėra. Sustabdymas ant sustabdymo irgi, matyt, būtų keistas.
Ar bendraujate su Ramūnu Karbauskiu?
Ne, mes paskutinį kartą esame bendravę prieš Seimo rinkimus, kai aš turėjau kardinaliai kitokią nuomonę dėl pliažo Lukiškių aikštėje, kad tai tebuvo priešrinkiminė provokacija, kuria siekta mobolizuoti vienos partijos rinkėjus.Tai mes esame susiskambinę ir apie tai diskutavę. Bet likome prie savo nuomonių. Aš supratau, kad dažnu atveju mes ir liksime prie savo nuomonių. Tai aš nebetrukdžiau ir Ramūnas manęs netrukdė.
Kai valstiečiai žalieji nusprendė pašalinti Tomą Tomiliną iš įvairių pozicijų dėl balsavimo už Partnerystės įstatymo projektą, jūs buvote vienas iš nedaugelio, kurie užstojo kolegą. Kas paskatino taip elgtis?
Man buvo nepriimtina, kad staiga visi atsibunda ir sužino Tomo poziciją partnerystės klausimu. Tomas šią poziciją yra deklaravęs viešai nuo pat savo buvimo partijoje pradžios. Jeigu mes užeitume į manobalsas.lt, tai ar 2012, ar 2016, ar 2020 metų anketa, pas Tomą tas pats atsakymas. Jis visuomet buvo nuoseklus. Bet staiga visi „šokiruoti“ ir daromas viešas linčo teismas žmogui, kuris dvidešimt metų tą partiją kūrė. Jis visada buvo tikėtojas šia partija. Bet buvo rastas pretekstas ir pasinaudota proga pašalinti žmogų, kuris partijoje turėjo didelį autoritetą. Aš nesupratau to viešo linčo teismo ir negalėjau palaikyti, nes netikiu, kad bent vienas Tomo balsavimas išardė bent vieną šeimą Lietuvoje. Nemačiau jokios logikos, nemanau, kad taip galima elgtis su partijos nariais, kurie turi nepriekaištingą reputaciją ir tokį atsidavimą. Man tai buvo nepriimtina ir aš sureagavau.
Kaip manote, kokia pagrindinė priežastis, kad jūsų kolegos išsiskirstė į dvi dalis – nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atskilo vadinamoji Sauliaus Skvernelio rėmėjų dalis ir sukūrė demokratų frakciją „Vardan Lietuvos“.
Tai neišvengiamai brendo dėl skirtingų požiūrių. 2016-2020 metų mūsų politinė darbotvarkė buvo telkianti. Galime nesutikti su kai kuriais punktais, ginčytis, bet ji tikrai buvo telkianti. Dabar situacija tapo „mes – jie“. Tas labai smarkiai jautėsi ir praeitos kadencijos pabaigoje iš kai kurių frakcijos kolegų. Tiksliau, kolegių. Vyravo apgulties pojūtis, kad visur priešai.
Išvažiuodamas aš sakiau Ramūnui, kad dabar priešais pavadinami žmonės išorėje, bet labai greitai jų atsiras ir viduje. Nes žmonės, kurie visur aplink mato tik blogį, sunkiai eina į bet kokį kompromisą politikoje, jie visur visada matys tik priešus. Taip ir yra, situacija kaip tik tokia ir tapo, skirtumai didėjo, nebuvo siekio atsižvelgti į kitas nuomones ir žmonės padarė labai nelengvą sprendimą – jie pasirinko kelią į visišką nežinomybę.
13 žmonių yra labai daug, nors aišku trys nariai prisijungė iš Mišrios grupės, bet tai daug žmonių. Manau, kad jie nematė perspektyvos. Juk eidami į rinkimus jie duoda vieną ar kitą pažadą rinkėjams, ką jie galėtų įgyvendinti, bet neįmanoma ko nors įgyvendinti, jeigu tu vieną dieną mažai remdamasis turiniu ir pereidamas į asmeniškumus rėki, kad politiniai oponentai yra tokie ar anokie, tai neįmanoma, kad po dienos tu teiksi siūlymą ir jis bus paremtas. Kad ir koks tobulas jis būtų. Aišku, opozicijoje dirbti ir siūlyti pokyčius yra be galo sunku, bet vis tiek jeigu tu nori bent kažkokio palaikymo savo idėjoms iš valdančiųjų, bent diskusijos, tai tu turi kviesti diskusijai, o ne nuo pirmos dienos padaryti aiškią skirtį „arba mes, arba jie“ ir kitaip Lietuvai nėra ateities. Man atrodo, tas neveikia. Bet tai mano požiūris.
Manau, kad kolegos, kurie išėjo, turi konkrečių planų ir jie startavo su labai įdomiomis idėjomis: dėl COVID-19 valdymo, dėl skiepadienio, matau, kad jie labai aktyviai įsijungė į biudžeto svarstymą. Man patinka, kad ten daug žmonių, susijusių su socialiniais reikalais, jų suvokimas šioje srityje tikrai geras. Jeigu pasižiūrėtume paskutinę skurdo statistiką, tai 2016-2020 metais skurdo rodikliai gerėjo. Manau, tie žmonės nori tokius darbus tęsti, o ne įsitraukti į konfliktus, kurie niekur neveda, ir valstybei iš to nulis naudos.
Man tuomet kyla natūralus klausimas, ar jūsų parašas bus tarp demokratų partijos „Vardan Lietuvos“ steigėjų?
Kol kas jo tikrai nebus. Kad jis ten būtų, tarp steigėjų, aš turiu galėti aktyviai įsitraukti, bet aš neturiu fizinių galimybių, laiko.
O kas bus, moralinis palaikymas?
Matysime. Aš net neabejoju, kad jie įdės daug darbo ir jiems pasiseks kažką sukurti.
Pereinant prie globalesnių reikalų, neseniai kartu su Europos Sąjungos vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams ir saugumo politikai publikavote nuomonę dėl Arkties likimo: kadangi klimatas šyla, įvairūs gamtiniai ištekliai Arktyje taps kada nors prieinami, tai paskatins valstybes didinti išteklių gavybą, kad nežada nieko gero mūsų planetai. Kokia europinė vizija gelbstint Arktį ir planetą?
Didžiausia problema šiuo metu, kad Arktis šyla triskart greičiau nei apskritai planeta ir tai tirpdo ledynus. Ledynai atlieka labai svarbią funkciją, jie šaldo Žemės rutulį, todėl jiems tirpstant klimato kaitos procesai tik spartėja. Taip pat kyla jūros lygis ir tai grasina pakrančių gyventojams. Jei dabar mes matome migrantus prie Lietuvos sienų dėl hibridinės atakos, tai ateityje egzistuoja didelė tikimybė, kad žmonės bus priversti migruoti dėl klimato kaitos.
Didelė problema kad kartu su tirpstančiais ledynais šalys, ypatingai Arkties valstybės, mato ir dideles galimybes: mineralų, naftos, dujų, anglies išgavimas, laivyba – tai spartintų klimato kaitos procesus. Todėl ir dėl geopolitinių motyvų, ir dėl klimato kaitos, ir dėl to, kad Arktyje gyvena Europos Sąjungos piliečių mes matome būtinybę reaguoti, atnaujinti Europos Sąjungos Arkties strategiją, kurioje mes prisiimame įsipareigojimus sau, bet, aišku, kviečiame dialogui ir partnerius prisijungti prie šių įsipareigojimų.
Vienas iš tokių skambesnių – tai moratoriumas anglies, naftos ir dujų išgavimui. Mes kalbame ne apie jau dabar veikiančius gręžinius, bet apie atsisakymą vystyti naujus gręžinius, nes tokia buvo praktinė mokslininkų rekomendacija. Jie sako, kad nauji projektai dar labiau spartintų vykstančius procesus.
Mes planuojame didesnį Europos Sąjungos Arktyje buvimą. Atidarysime Europos Sąjungos atstovybę Grenlandijoje. Norime stiprinti dialogą su Arkties valstybėmis.
Kas nors tiki, kad Rusija prisidės prie moratoriumo ir sąmoningai, savo valia susilaikys nuo naujų gręžinių Arktyje, kai tam leis gamtinės sąlygos šiltėjant klimatui?
Matome, kokia yra realybė, bet kažkas turi siūlyti tikslus, kur norime eiti, pradėti tą nelengvą dialogą ir diskusiją. Diskusija prasideda ne tik diplomatiniuose koridoriuose ar tarp politikų, diskusija taip pat prasideda ir tarp žmonių, nevyriausybinių organizacijų. Aš manau, kad labai svarbu parodyti kad esame pasiryžę prisiimti įsipareigojimus, ir norime, kad mūsų partneriai darytų tą patį.
Kas iš partnerių pasiryžęs prisidėti šiuo metu?
Šiandien dienai, jeigu kalbėtume apie moratoriumą, tai labai sudėtingas žingsnis visoms Arktyje veikiančioms šalims – ar tai būtų JAV, ar Kanada, ar Norvegija, bet neigiamų reakcijų nebuvo daug. Vietos diskusijai yra ir ją svarbu kažkada pradėti.
Labai sunku patikėti, kad tai virstų kūnu.
Palaukim ir pamatysime. Tam tikrai reikės darbo. Rytoj tai neįvyks, bet situacija keičiasi labai greitai – abejojančių klimato kaita lieka vis mažiau. Jeigu pasižiūrėsime į padarinius, stichines nelaimes, kurios vyksta dėl klimato kaitos, tai šitai nepaiso šalių dienų. Matėme tuos pačius miškų gaisrus Sibire, Kalifornijoje, Europos Sąjungoje, Brazilijoje ir panašiai. Tai šiuo atveju, manau, kad pagrindo diskusijai pakanka.
Europos Sąjunga šiuo metu taip pat susirūpinusi kitu dalyku – sparčiai kylančiomis energijos išteklių kainomis. Europos Komisija turėjo pasiūlymų paketą: kas jį sudaro?
Jį sudaro trumpalaikės, vidutinio ir ilgo laikotarpio priemonės. Prie trumpalaikių priskiriami tokie tarsi patarimai valstybėms narėms, kaip jos galimai galėtų padėti gyventojams: vaučerių sistema, mokesčiai, tarifai, kainų peržiūra, sąskaitų išskaidymas ilgesniam laikotarpiui.
Jeigu kalbėtume apie vidutinio laikotarpio priemones, tai pirmiausia turėtų būti strateginis požiūris į mūsų infrastruktūrą. Kaip yra naftos strateginiai rezervai, tai galėtų būti ir dujų strateginiai rezervai. Jie turi būti užtikrinti išnaudojant esamą infrastruktūrą, dujų saugyklas, o dabar to neįvyko. Ir vienas iš tokių siūlymų – galbūt bendras dujų pirkimas, nes bendras vakcinų pirkimas buvo labai sėkmingas.
Ilguoju laikotarpiu reikia kalbėti apie investicijas į atsinaujinančios energetikos plėtrą, priklausomybės mažinimą tiek nuo gamtinių dujų, tiek apskritai nuo trečiųjų šalių.
Sutrukdyti visiškai pereiti prie atsinaujinančios energetikos gali tik kai kurių šalių narių priklausomybė nuo atominės energijos, o dujos yra tik tranzitinis energijos šaltinis, kurio vėliausiai kai kurios šalys narės planuoja atsisakyti 2045 metais.
Kam tuomet Vokietijai būtų reikalingas „Nord Stream 2”?
Tai Vokietijos projektas ir tikriausiai geriausiai atsakytų Vokietijos politikai. Vokietija yra iš tų šalių, kuri numačiusi gamtinių dujų naudojimą baigti 2045 metais.
Šiuo atveju darbai šiek tiek prieštarauja vizijoms.
Manau, kad dažnai taip įvyksta ir politikoje, ir moksle. Jeigu kalbame apie „Žaliąjį kursą“ apskritai, tai naujos technologijos vystosi labai dideliu greičiu, jos tampa vis prieinamesnės. Pasižiūrėkime, kaip sparčiai pigo saulės baterijos, jų įrengimas, bet kartu kilo jų efektyvumas. Arba kaip sparčiai pigo vėjo energetika, pigo projektai, bet didėjo efektyvumas. Visa tai keičia sprendimų priėmimą.
Dabar jau drąsiai žvelgiama ir į kitus galimus šaltinius, pavyzdžiui, į bangų mūšos energiją. Kai bangos nuolat skalauja krantą, krante įrengiami tokie dideli plūdurai, kurie nuolat judinami ir gali gaminti energiją. Prancūzija jau bando tokius projektus. Taigi inovacijos sunkiai nuspėjamos, sparčiai juda į priekį ir tai leidžia koreguoti vienus ar kitus planus.
Man atrodo, kad jeigu kas nors turėjo dar kokių nors iliuzijų, tai dabar tas energijos išteklių kainų šuolis visiems tapo kaip žadintuvas, kad ta dujų adata, ant kurios esame pasmeigti, labai pavojinga. Šita situacija yra puiki to iliustracija.
Kai pasižiūri į žemėlapį, tai dujas galime gauti vos iš trijų valstybių: JAV, kuri pilnai tiekia tik Kinijai ir resursų tiekti mums neturi, Kataras, su kuriuo sutartys fragmentinės, nėra infrastruktūros, ir tuomet lieka tik Rusija, kuri matydama staiga padidėjusį dujų poreikį leidžia sau tiekti pagal minimalius kontraktinius reikalavimus ir, pavyzdžiui, kviesti Vokietiją prie derybų stalo dėl greitesnio „Nord Stream 2“ paleidimo.
Bet, akivaizdu, kad planuoti reikia protingai ir sprendimai turi būti pasverti.
