„Neturėjo geros motinos,“ – atsidustų Žemaitė ir nudirbusi visus ūkio darbus sėstų rašyti dar vienos istorijos apie moterų laimę ir vargšę pelenę iš tamsos karalystės, kuri norėjo būti princese.
„Mergaitė turi būti su motina,“ – tvirtina vaikų teisių apsaugos Žiobienė, o Kėdainių teisėjas trenkia plaktuku – „Nedelsiant!“ „Neleisime mergaitės išvežti,“ – pilietiškai ūžia minia ir bendruomeniškai vaiko kaip kokį vilką Pranešimu nešiną antstolį nuo našlaite likusios mergaitės senelių namų. „Tegu mama pati atvažiuoja, pas mus namuose su Deimantuke susitinka, visą namą užleisime, kam tie vyrai juodais drabužiais,“ – braukia ašarą senoji Kedienė, netekusi sūnaus ir dabar išgyvenanti dėl ligoninėje atsidūrusios dukros. Bėda viena nevaikšto.
„Kedys žudė vienas, – drebančiu balsu skelbia prokuroras Kliunka, ir rūstus L.E.P.'as, kuris tautai kažkodėl kelia asociacijų su Adamsų šeimynėlės dėdę Pūliniu ir kuris vis šrekiškai nusišypso, kai taria vardą Drąsius, aiškina, kad šios bylos baigtis aiški. O policijos pareigūnas lošia šachmatais su šešiamete mergaite, ir visaregės visagirdinčios Žinios paskelbia:“ Pasak policininko, sulošus kelias partijas šešiametė su pareigūnu ėmė bendrauti atviriau, sakė nenorinti važiuoti pas mamą. Tada pareigūnas nusprendė mergaitės į pasimatymą su Laimute Stankūnaite nevežti."
Man visai nesvarbūs tie suaugę žmonės, kurie žaidžia kažkokius savo žaidimus ir nebesuvaldo to, ką sukėlė. Pasėjęs vėją, pjausi audrą. Svarbi yra šioje istorijoje tik mergaitė. Mergaitė ir jos mama, kuri irgi yra visiška nebrendyla, suluošinta nuo mažumės ir užstrigusi savo nepilnametystėje. Pritariu, kad dukrytė turi būti su motina, taip pat kartu su jomis turi būti mylintys seneliai – senoji Kedienė ir Vytautas Kedys. Galbūt kol kas ne visi iš jų moka mylėti, nes neapykantos ten labai daug. Bet Dievo girnos mala lėtai ir teisingai. Krūmo už lapų nepatrauksi, kad greičiau augtų. Galbūt būtų gerai, kad senoji Kedienė ir Laimutė su šių abiejų šeimų Deimančiuke pabūti kur kartu ten, kur galėtų nurimti, pamąstyti. Sakykim, vienuolyne. Kur nėra minios, sargų su neperšaunamomis liemenėmis, yra ramybė ir malda. O tada, kai mergaitė bus patraukta iš to teisėsaugos sistemos pūlinio centro, galima bus ramiai pradėti valytis. Aš pasitikiu mūsų teisėsauga ir tikiu, kad Dievas neapleidžia savo vaikų.
„Visa bėda, kad kedofilai mato visiškai kitaip", – sako mano bičiulis žurnalistas. “Jiems mergaitė – tai tik tikėjimo simbolis ir revoliucinis instrumentas, ir pacituoja atvirai prisipažinusį „kedofilą“ ir violetinės revoliucijos rėmėją Tomą Vilucką: "Garliavoje gyvenanti mergaitė nėra tik auka. Ji - išniekintos, išprievartautos, pažemintos mūsų Lietuvos simbolis. Mes ginsime ją tokią, nepaisant to, kad paskutinės kartos komjaunuoliai, saugumiečiai, kapsukiniai teisėsaugininkai nori ją iš mūsų atimti".
Taip, Tomas visiškai teisus dėl mergaitės. Tos mergaitės simboliu niekas neverčia, ji jau juo tapo. Kaip simboliu tapo ir Drąsius. Nemanau, kad Lietuvoje į kokio politinio veikėjo laidotuves susirinktų tiek žmonių, kiek į to nelaimingo vyruko, kurio kelias, deja, baigėsi prie marių sukryžiuotomis rankomis ant krūtinės. “Angelo poza"... O buvo – kaip? Gyveno sau vaikinas, nerūpestingas, neatsakingas, tik savimi besirūpinantis, turtingų ir G. kunigaikštystėje gerbiamų dėl savo padėties ir kilmės tėvelių išlepintas – tokių Lietuvoje pilna, net ir Seime tokių, tėvelių šlove ar lengvais pinigais į valdžios olimpą atjojusių nebrendylų gali rasti. Užtenka kokio Šedžiaus ar Sacharuko pasiaiškinimų Seimo etikams išgirsti, kad suprastum, jog kai kurių branda gerokai atsilieka nuo nuo gimimo datos... Rūsti griežta sesutė – teisėja Neringa, ir jos Aidas – vyras advokatas, ataidintis ir ataudžiantis teisinėmis vingrybėmis. Jei kur paslysi – ištrauks, jei pulsi – parems, nes teisė – toks dalykas, visada gali rasti visokių lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, kablių, įstatymų pataisų ir šiaip interpretacijų. Premjero patarėjas diskusijoje apie per 20 metų mūsų valstybės nueitą kelią pacitavo Energetikos ministrą A. Sekmoką (ak, ir kodėl tie vardai ir pavadinimai tokie simboliški?): “Šitoje valstybėje teisėsauga ir teismai užtikrina tiktai teisėtumą, bet ne teisingumą". Mūsų teisėsaugos teisėta dalimi ir buvo abu Venckai.
Aplinkybėms susidėsčius vaikinas susidūrė su mergaite – iš prastų namų, gražute, nesubrendusia, godžia patvirkusia pusmerge be moralinių varžtų, pamokas praleidinėjančią, visokių cosmopolitanų ir žurnalų panelėms auklėtą. Ir ji tapo jo Laima, jo laime. Nes, kaip pasakyta, ir du taps vienu kūnu. Tas naujasis kūnas su įsikūnijusia siela buvo pavadintas Deimante. Išties, simboliški visi vardai šioje istorijoje... Ir mažasis Deimančiukas taip pat tapo simboliu. Simboliu vaiko, gyvenančio kiekviename iš mūsų.Vaiko, kurį galbūt kažkada mušė tėvas, aprėkė motina, skriaudė stipresnieji bendraamžiai, neteisingai įvertino mokytojai, dėstytojai, stumdė viršininkai, prievartavo ar atstūmė ciniški ir abejingi šešiakojai valdžiažmogiai. Šešiakojai, nes be Kėdės jie jaučiasi visiški nuliai, o turėdami Kėdę kaip į nulius žvelgia į aplinkinius.
Per Sekmines Vilniaus Jeruzalėje, Kalvarijose, prie XV stoties “Jėzus pas Erodą“, vieno išminties nestokojančio kunigo pamąstymuose nuskambėjo tokia mintis: visi mielai kartoja – kas be nuodėmės, tegu meta akmenį. Bet pamiršta antrąją, daug svarbesnę dalį – eik, ir daugiau nebenusidėk. Taigi toji violetinė revoliucija – atgailos ir išminties revoliucija, tai laikas, kai žmonės pradeda laisvėti, mąstyti. Atgailauti? Atgailos reikia visiems. Ultravioleto šviesoje ryškėja visos dėmės, puvėsis, moralinis AIDS, apėmęs šalį. Štai jaunieji teisininkai baigia teisę universitetuose ir sako, kad nenori eiti į supuvusią ir korumpuotą teisėsaugos sistemą, kur kaip ilgaūsiai prūsokai šešėliuose tūno dar anos, sovietinės sistemos diplomais pasidabinę teisėsaugininkai. Ką jie saugo? Bet mes gi – drąsi Lietuva. Bėgti lengviausia. Ryžtingas žmogus, jei jį kviestų, eitų. Ir pradėtų valyti tuos puvėsius. Trauktų už ūsų, kuriuos truktelėjus, kaip sakė kunigas Varkala, gali ir barzda išlįsti... Nelabai malonus darbas, talkininkų reikia, bet kaip gera, kai viskas išvalyta ir blizga, ar ne? Yra mūsų valstybė, yra mūsų Lietuvos – išdidžios, laisvos ir demokratiškos valstybės Sistema, kurios dalis yra ir teisėsauga. Valstybė yra tvirtuma, ir aš ja pasitikiu. Pasitikiu ir mūsų žmonėmis ir tikiu, kad tiesa ir šviesa mūs žingsnius lydės. Kaip sakė H. Radauskas, „Pasauliu netikiu, o Pasaka – tikiu“. Na, aš žmogumi netikiu, nes jis yra silpnas. Niekada nežinai, kada suklys ar paslįs. Tačiau tikiu Pasaka.
Tuo, kas tikra, nes tai yra amžina... O tie purveliai, puvėseliai, pelėsiai... Nuo mūsų ir
priklausys, išvalysime, ar lauksime, kol kiti ateis tai padaryti.
O vaikui visada geriausia augti su motina. Ir būtinai – su tėvu. Ir kad mylintys seneliai būtų šalia. Ir tetos, dėdės, krikšto mamos ir tėvai. Vieninga Šeima. Mano jauniausioji dukrelė, kai jai buvo dešimt, pamatė savo veido rentgeno nuotrauką. Žiūrėjo susimąsčiusi į savo kaukolytę , o paskui sako: mamyte, jei man koks berniukas pasakys, kad esu graži, aš jo paklausiu: ar tau patinka mano išorinis, ar vidinis grožis. Jei jis pasakys, kad vidinis, aš jam nusiųsiu šitą nuotrauką! Jei sakykim, taip nutiktų, kad po daugelio metų kažkas žvelgtų į Kedžio ir Furmanavičiaus skeletus, gulinčius šalia, ar iš pirmo žvilgsnio atskirs, kas yra kuo?
Neringa Lašienė
P.S. “Prienų rajono Medžiukų kaimas vakar priminė Garliavą – vietos gyventojų minia pareiškė neleisianti antstolei vykdyti teismų nutarčių perduoti dvejų metų našlaitę jos globėjams. Spaudžiami pareigūnai nedrįso išvežti vaiko"– paskelbė Žinios. Priminsiu, kad vaikas pas globėjus auga nuo 4 mėnesių amžiaus, o globa priteista jauniems miestiečiams. Ar trūksta įsivaikintinų pamestinukų? O gal konkretus vaikas reikalingas tik kaip papildoma interjero detalė turtingos poros apartamentuose? Kaip daiktas, kurį gali panaudoti, o paskui ir išmesti, jei nepatiks...
