Sekmadienį Mokytojų namų kiemelis Vilniuje atvėrė duris nedideliam sendaikčių turgui. Senoviniai pinigai, knygos, aštrūs prieskoniai ant prekystalių gulėjo šalia japoniškų sportbačių ir rankų darbo segių. Nenuostabu, kad smalsuolių dėmesys tokiai prekių įvairovei buvo didžiulis, rašo antradienio „Respublika“.
Prekyba – ir baudoms apmokėti
Šurmulys ir pasibadymas alkūnėmis – greičiausiai neatsiejami kiekvieno turgaus atributai, tačiau senamiesčio prekyvietė skambėjo ir nuo prislopinto juoko bei daugiau žaidžiančių nei pardavinėjančių prekeivių balsų. Neretai priėjęs prie prekystalio iš viso nerasdavai, kas gi saugo tuos istorinius dirbinius. O kartais prekeiviai susikeisdavo vietomis. Užtat visi bent kiek sėkmingiau pardavę, kad ir menkniekį, be galo nudžiugdavo ir... vėl kur nors išgaruodavo palikdami prekystalį likimo ir gerųjų žmonių valiai.
Arčiausiai įėjimo karoliukais ir kaspinėliais siuvinėtomis segėmis prekiaujanti Viktė Teresaitė sutiko papasakoti apie savo dirbinius. „Na, mano sesė jau seniai daro tokius papuošalus. Ir aš ją įkalbėjau atnešti šitas seges į turgų. Pardavinėju aš, nes menininkui dažnai sunku perlipti per tą laiptelį, kai savo darbus imi nešti parduoti“, - sakė Viktė.
Netrukus pasirodė ir V.Teresaitės sesuo Justė, sukūrusi seges. Ji atskleidė segių kainą - apie 25 litus. Sekmadienio rytą dar nieko nebuvo parduota, bet Justė sakė tikinti, kad šiek tiek vis tiek užsidirbs. „Norėčiau, kad bent atsipirktų vakar gauta 100 litų bauda“, - nusijuokė Justė, tačiau už ką gavo bausmę, prisipažinti nenorėjo.
Sportbačiai iš Japonijos ir prieskoniai iš Maroko
Kiek tolėliau stovintys vaikinas ir mergina vos prakalbinti iškart pasakė, kad prekės ne jų. Tai kurgi tikroji prekeivė? Keletą kartų garsiai šūktelėjus pirkėjų minioje pasirodė jauna moteris, ant šviesių plaukų užsimaukšlinusi pilką kepuraitę ir lekianti paskui mažą berniuką. Pasirodo, tai ir buvo Vaida Dambrauskė su sūnumi Joriu - tikroji pardavėja.
Ant Vaidos prekystalių buvo marga kaip niekur kitur. Pirmiausia akis patraukė keistos formos sportbačiai su dviem perskirtais pirštais priekyje. „Šitie bateliai iš Japonijos. Parduosime juos aukcione. Pradinė kaina bus 30 litų, nors kainavo jie kur kas brangiau“, - dėstė V.Dambrauskė.
Greta raudonų sportbačių padrikai išmėtyti kokie šeši maišeliai su spalvotais prieskoniais. Vaida sakė, kad tai itin aštrūs prieskoniai iš Maroko, kuriuos buvo parsivežusi savo reikmėms, tačiau prisigabeno jų gerokai per daug. „Bet lietuviai neperka. Turbūt šiai virtuvei jie kiek per aitrūs“, - svarstė V.Dambrauskė.
Paklausta, kaip apskritai sekasi prekyba, Vaida džiugiai atsakė, kad tiesiog puikiai, ir atkišo megztą kepurę. Joje švietė viena 20 litų kupiūra ir keletas metalinių pinigų. Beliko sutikti - toks laimikis pasitaiko tikrai ne kasdien.
Senovės palikimas - puiki investicija
Pačiame kiemo gale itin gausiai apspistas turgaus lankytojų sėdėjo Antanas Kontautas. Dar mokydamasis Vilniaus pedagoginiame universitete istorijos vyras ėmė kaupti senovinių dirbinių kolekciją. Dabar ant prekystalio išdėlioti senoviniai laikrodėliai, veidrodėliai, monetos ir knygos - tik dalis A.Kontauto nuosavybės.
Pasak Antano, viena penkiasdešimties litų moneta kainuoja apie 250-300 litų. Panašios kainos ir kitų prekių. „Prancūzijoje tokie blusų turgūs ypač populiarūs, o pas mus vyksta kur kas rečiau. Žmogui, kuris neturi daug lėšų, tokių senovinių daiktų kaip monetos įsigijimas - puiki investicija. Nes jų kaina tik kyla. Dar prieš kelerius metus tokios penkiasdešimties litų monetos vertė buvo 80 litų, o dabar jau daug brangiau. Ir kainos kils, nes žmonės pradeda suvokti to vertę“, - kalbėjo A.Kontautas.
Istorikas prisipažino, kad atsisveikinti su kai kuriais dirbiniais būna nelengva. Ypač kai daiktas įsigytas didelėmis pastangomis, kai suvoki jo vertę. „Bet visada turi ką nors parduoti, kad ką nors galėtum nusipirkti. Taip jau yra“, - atsiduso A.Kontautas.
Rasa VELIJEVAITĖ
