Apie tai daugiau – TV3 žinių reportaže.
Vilniečiai Algis ir Mantas pirmą kartą susitinka, nors galima sakyti, yra broliai. Algiui kepenis, o Mantui širdį dovanojo tas pats donoras.
„Likimo brolis labiau. Smagu bet kokį žmogų sutikt, kuris panašią patirtį išgyvenęs ir sėkmingai gyvena“, – kalbėjo Mantas Razgaitis.
Manto širdis sustreikavo, kaip spėja, po gripo komplikacijos. Kurį laiką jis gyveno su dirbtine širdimi ir viltimi, kad atsiras donoras.
Donorai nepasiekia visų žmonių
„Tampi kaip įkaitas, negali nieko planuoti savo gyvenimo, nes viskas priklauso nuo vieno skambučio. Nuo vieno žmogau nelaimės gali priklausyt tavo laimė“, – pasakojo Mantas.
Algiui prireikė donoro kepenų, nes dėl hepatito C susirgo kepenų ciroze.
„Būdavo, kad be sąmonės išveždavo į ligoninę iš namų. Aš tikintis, gulėdavau Santariškėse, į koplytėlę nueidavau pasimelst, žinot“, – sakė vilnietis Algis.
Algiui tuo metu buvo 64-eri ir jis jau mažai tikėjosi, kad sulauks donoro. Vis dėlto sulaukė ir nors netrukus švęs 70 metų, tebedirba.
„Vairuotoju-darbininku. Pats vežu, pats kraunu“, – sakė Algis.
„Mantas ir Algis – širdutė ir kepenys – gyvena 7 metai, bet jie dar turi du inkstukus, du brolius, abiem vyrams, taip keista. Ir dvi ragenos, ten viena mergina, … penki broliai ir sesuo“, – pasakojo Transplantacijos biuro vadovė Audronė Būziuvienė.
„Jis norėjo kurti elektroninę muziką, ir kaip jisai rašė, radom jo tokius laiškelius, svarbiausia jam buvo, kad būtų mylimas atlikėjas“, – kalbėjo donoro tėvai Rūta ir Virgilijus.
Deja, nebuvo lemta Rūtos ir Virgilijaus sūnui dovanoti žmonėms muzikos. Jis, tėvams leidus, po mirties tapo išsigelbėjimu net keliems žmonėms.
„Jis išgelbėjo 6 žmones ir jų tarpe širdelė atiteko žmogui. Kas gali būti prasmingiau?“, – sakė donoro mama Rūta.
Šiuo metu donoro organų Lietuvoje laukia apie penkis šimtus žmonių, 21 iš jų – vaikas. Per pusantro šimto laukia ragenų, per 130 inksto, beveik šimtas kepenų ir pusšimtis širdies. 52-ejų metų Austėjos tėtis jos taip ir nesulaukė.
„Daugiau nei 2 metus teko laukt, neatlaikė, gulėjo ligoninėje dvi savaites komos būsenoj. Nustojo veikti. Pritrūko vieno taip“, – pasakojo Austėja.
Donorystė nėra vertinama vienareikšmiškai
Nors pasirašyti sutikimą, kad nori būti donoru ir gauti donoro kortelę Lietuvoje galima jau 24-erius metus, jas turi tik apie 50 tūkstančių žmonių. Dalis žmonių nepritaria donorystei, nes tiki įvairiais mitais:
„Aš ne. Dėl to, kad gali kažkas pasinaudoti, labai greitai, yra kažkam daug svarbesnių žmonių negu aš, tas svarbesnis pasinaudos mano organais.“
„Gal ne. Žinokit nenorėčiau, kad iš manę kokį organą atimtų.“
„Sutikčiau“, – Tvirtai apsisprendę? – „Taip. Gal kažkam išgelbėsiu gyvybę.“
„Sutikčiau, nes po mirties nebelabai rūpi, ką su tavo organais ar su tavo kūnu dedasi.“
„Kažkur kažkieno pažįstamas labai sirgo, buvo numiręs, gerai, kad nesutiko padovanoti organų, prisikėlė ir gyvena sau sveikas. Tai ne, tokių dalykų negali būt, nes kas prisikėlė – vienintelis Jėzus Kristus“, – kalbėjo asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė.
Sunkiausiai artimiesiems apsispręsti dėl donorystės, kai nežino, ką apie tai galvojo mirusysis.
„Pagalvoja apie tai, kad tai yra mirties įprasminimas, tai yra atgimimas kitų žmonių gyvenimuose. Jie dažnai pasako taip“, – komentavo Klaipėdos universitetinės ligoninės reanimatologė Diana Palepšaitienė.
Vienas „taip“ gali suteikti 8 gyvenimus. Vien šiemet transplantuota apie 70 inkstų, 13 kepenų, 6 širdys ir 3 plaučiai.
Daugiau apie tai sužinokite vaizdo reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.