Per septynerius su puse metų, kol laukė inksto, ji sulaukė septynių skambučių. Pirmieji šeši baigėsi taip pat – donoro organas netiko, tad teko laukti toliau. Septintas skambutis buvo lemtingas, o Danguolės transplantacija tapo istorine – jai persodintas neplakančios širdies donoro inkstas.
Sutrikus inkstų veiklai pasireikšdavo tinimas
Mažeikiškės sveikatos bėdos prasidėjo dar paauglystėje – būdama 15 metų, ji susirgo sunkiu plaučių uždegimu, buvo paguldyta į ligoninę, kurioje, kaip pati sako, užsibuvo ilgai. Sunerimę tėvai dukrą nuvežė pas specialistus į Vilnių.
„Kiek tada, būdama paaugle, supratau, kad viskas nuo plaučių perėjo į inkstus, buvo nustatytas inkstų geldelių uždegimas. Aš, kaip paauglė, gyvenau nerūpestingą gyvenimą – man nieko neskaudėjo, tik tyrimai kažką rodė, ko tėvai man nelabai aiškino ir man pačiai būnant paauglei nelabai rūpėjo“, – prisimena D. Kazlovienė.
Gyvenimas tekėjo sava vaga, nors silpnėjanti inkstų funkcija vis primindavo apie save. Pavyzdžiui, suvalgius bananą ar pomidorą, imdavo palaipsniui tinti – tik vėliau sužinojo, kad tokių produktų nebuvo galima vartoti. Ir išgėrus didesnį kiekį vandens viskas baigdavosi taip pat.
Danguolė sako numodavusi ranka, nes simptomai būdavo neryškūs, vis rasdavo pateisinimų, kodėl tai vyksta, tačiau ji nežinojo vieno – inkstų pažeidimai vis tyliai progresavo dvi dešimtis metų, inkstai vis nyko, kol galiausiai nustojo funkcionuoti:
„Kai buvau 36 metų, vieną dieną darbe liga mane labai stipriai paveikė, tai buvo paskutinis lašas inkstams – jie nustojo veikti. Mane labai pykino, negalėjau nieko valgyti, visa sutinau, nebevaikščiojau į tualetą ir nesupratau, kas darosi.“
Hemodializes prisimena su siaubu
Gydytojai anksčiau moteriai buvo minėję, kad ateityje prireiks hemodializių, tačiau vis būdavo sunku pripažinti, kad ta diena jau atėjo – tik visiškai sugriuvus sveikatai ir gydytojams atlikus tyrimus ir įvardinus, kad inkstai visiškai nebefunkcionuoja ir reikalinga hemodializė, teko susitaikyti su karčia realybe. „Prasidėjus hemodializėms, prasidėjo mano vargai. Hemodializės – baisus dalykas, – prisimindama laiką, kai teko vykti dializuotis, sako ji.
Hemodializės būdavo atliekamos tris kartus per savaitę, viena procedūra trukdavo keturias valandas – taip Danguolė gyveno septynerius su puse metų.
Pirmuosius metus po procedūrų dar jausdavosi neblogai, tik krisdavo spaudimas. Tačiau, kaip pati sako, po hemodializės viena diena būdavo išbraukta iš gyvenimo – grįžusi namo tik krisdavo į lovą, nes neturėdavo jėgų ko nors imtis.
Visą tą laiką moteris buvo laukiančiųjų sąraše. Ji puikiai pamena pirmąjį skambutį ir kvietimą atvykti, nes galimai rastas jai tinkamas donoras.
„Labai gerai prisimenu tą kartą – lyg ir džiaugiausi, kad ne man, kad reikėjo grįžti namo, nes nežinojau, kaip gerai yra su inkstu, nežinojau kitos būsenos, galvojau, gal ir gerai, nes lyg bijojau operacijos, buvo gaila donoro ir jo artimųjų. Galvojau, kas čia tokio – grįšiu prie hemodializių“, - pasakojo mažeikiškė.
Laukė dar penki skambučiai, po kurių tekdavo grįžti namo išgirdus žodžius, kad donoras netinkamas ir toliau tęsti hemodializes. Susitaikiusi su mintimi, kad dar neatėjo laikas, kiekvienąkart sau pasakydavo: „Tai ne mano inkstukas, dar savo palauksiu“.
Lemtingas skambutis pakeitė gyvenimą
Septintasis skambutis, kurio sulaukė būdama 42-ejų, praėjus septyneriems su puse metų nuo hemodializių pradžios, tapo lemtingu, pakeitusiu gyvenimą, be to, įėjo ir į Lietuvos medicinos istoriją:
„Kai sulaukiau septinto skambučio naktį ir man pasakė, kad jeigu sutinku, atvažiuočiau transplantacijai, Lietuvoje pirmą kartą bus atliekama tokia transplantacija ir paklausė, ar jūs sutinkate, aš tuo metu nelabai ir supratau, ką man sako, bet pasakiau, kad sutinku ir atvažiuoju.
Tik atvažiavusi supratau, kad mano transplantacija yra istorinė – mano donoras yra neplakančios širdies donoras. Tokia transplantacija Kauno klinikose buvo atliekama pirmą kartą.“
Moteris šypteli, kad nupasakoti jausmus ir mintis, kurie sukasi galvoje keliaujant į operacinę, kone neįmanoma, bet aiškiai prisimena, kaip keliaujant į operacinę skruostais tekėjo ašaros – apėmė džiaugsmas, kad išmušė jos valanda, bet tuo pat metu širdį draskė skausmas dėl donoro ir jo artimųjų.
Atsibudus po operacijos galvoje kirbėjo kiti klausimai – ar inkstas veikia, kaip viskas pavyko? Danguolė prisimena, kaip laukė gydytojų akių kontakto ir atsakymo į visus kilusius klausimus.
„Po transplantacijos dar labai rūpėjo, kas mano donoras, bet mes šios informacijos negauname, žinau tik tai, kad tai – vyriškis“, – priduria D. Kazlovienė.
Už antrą gyvenimą suteikusią dovaną liks dėkinga amžinai
Po operacijos Danguolė perkelta į palatą su kita moterimi, kurią vadina „inksto sese“ – vienas donoro inkstas atiteko Danguolei, o kitas – palatos draugei, su kuria iki šiandien palaiko ryšį. Ji šypsosi, kad ir po transplantacijos abiem viskas ėjosi itin panašiai – Danguolės inkstas „užsivedė“ diena vėliau, nei „inksto sesės“.
„Mes labai daug klausinėjome gydytojų ir mums viską pasakojo, kaip bus – labai pasitikėjome gydytojais, žinojome tik tiek, kad mūsų gydymas po transplantacijos yra kitoks negu įprastai. Mūsų atveju šiek tiek ilgiau užtruko, kol „užsivedė“ inkstas, darė po dvi hemodializes, kad „užvestų“ inkstuką“, – apie atsistatymą po transplantacijos pasakojo moteris.
Nors vis dar tenka vartoti nemažai vaistų, mažeikiškės veidą nuolat puošia šypsena – tą dieną jai buvo padovanotas gyvenimas: „Gyvenimas skiriasi kaip dangus ir žemė. Hemodializių laikotarpiu nebuvo gyvenimo, kas antra diena buvo išbraukta. Tik, atrodo, organizmas kiek atsistatė ir vėl iš ryto reikia važiuoti į dializes.
Po transplantacijos esi laisvas žmogus ir mintimis, ir kūnu, nesi pririštas prie aparatų, sveikata gera, spaudimas nešokinėja – viskas stabilu, vandens gali gerti, kiek tik nori. Išmokau dar labiau mylėti gyvenimą. Po transplantacijos esame sveiki žmonės – nieko neskauda, esame laisvi, galime dirbti darbus, važiuoti kur tik norime nuo nieko nepriklausomi.“
Paklausta, ką pasakytų donoro artimiesiems, jei tik turėtų progą su jais susitikti ir pasišnekučiuoti akis į akį, Danguolė šypteli – gal ir banalu, bet ištartų paprasčiausią „ačiū“ ir stipriai apkabintų. O kol kas ji kasmet liepos mėnesį aukoja mišias už savo donorą, prisijungia prie „Gyvasties“ žvakučių akcijos, o donoras, dovanojęs antrą gyvenimą, visada jos mintyse.
