Sausio 13-ąją Vilniuje surengtas viešas jaunimo renginys pagerbti žuvusiems lietuvių patriotams. Renginyje prisiminta ne tik 1991 m. įvykusi tragedija, bet ir jos užsakovai. Drauge prisimintas ir visas Lietuvos išsilaisvinimo kelias. Šiame jaunimo renginyje numatytos dvi dalys: atminimo laužas ir koncertas “Rokas prieš komunizmą”. Atminimo lauže rengtasi dūmais išsiųsti į nebūtį užsilikusią okupacinę simboliką, tačiau ši idėja laisvos Lietuvos valdininkams sukėlė tikrą siaubą.
Vilniaus miesto savivaldybė iš pradžių mielai sutiko šiam renginiui duoti leidimą, tačiau – anot atsakingo šios institucijos darbuotojo – „savais šaltiniais sužinojusi“ antisovietinius renginio akcentus, jį uždraudė. Argumentas – jog tai gali įžeisti tam tikrą visuomenės dalį. Klausimas – kurią? Sovietinius kolaborantus? Sausio 13-osios perversmininkus? O gal – stribus?
Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas Julius Morkūnas raštiškai įvardino dar įstabesnę atsisakymo priežastį: pasirodo, okupacinių simbolių likvidavimas kelia grėsmę viešajai tvarkai, nors kuo – nenurodyta. Įdomu – ar tai vieno J.Morkūno, ar visos Vilniaus miesto valdžios požiūris? Anot buvusio vicemero Kęstučio Masiulio, kas gi ryšis „nervinti gerus mero bičiulius: Brazauską, Kristutę ir pan“. Iš visų valdžios atstovų, šiuo klausimu susidomėjo tik vienintelis Seimo narys – Sąjūdžio vadovas Rytas Kupčinskas, visi kiti – didvyriškai nutylėjo.
Įdomiausia, jog šio renginio išvakarėse teko diskutuoti apie šiandieninę komunistinės konjunktūros grėsmę. Ne vienas kolega nuoširdžiai suabejojo: ar nekovojame prieš jau mirusį slibiną? Deja – tolesnė įvykių eiga verčia kelti jau kitą klausimą: ar ne „per anksti“ jį palaidojome?
Šiandien komunistinę ideologiją Lietuvoje bandoma reabilituoti iš įvairių pusių: Rytų, Vakarų ir kas keisčiausia – iš vidaus. Europos parlamente veikianti komunistinė frakcija spaudžia Lietuvą atkurti komunistų partiją, atskiri sovietinės nomenklatūros radikalai reikalauja to paties, šie reikalavimai jau randa atgarsį kai kuriose profesinėse sąjungose ir net jaunimo subkultūrose, o atskiruose didžiuosiuose miestuose jau kuriasi iš Latvijos kuruojami Rusijos nacionalbolševikų padaliniai.
Regisi – į šį chorą įsitraukė ir Vilniaus miesto savivaldybė. Komunistinės ideologijos ir simbolikos žeminimas šiai institucijai – didžiulis tabu: po to, kai mūsų tauta beveik pusę šimtmečio kentėjo bolševikinį jungą; kai trečdalis šios tautos išvežta gyvuliniuose vagonuose; kai daugybė lietuvių sušaudyta ir nukankinta miškuose, kalėjimuose, KGB ir NKVD požemiuose.
Baimė ar susisaistymas? Ne paslaptis, jog daugelis okupacinės sistemos atstovų ir šalininkų – niekur nedingo. Suimti arba pasitraukė tiktai radikaliausieji ir labiausiai matomi. Daugelis išsisklaidė įvairiose kairiosiose ir dešiniosiose (?) partijose, kiti tebedirba valstybės administracijoje, saugumo ir teisėsaugos tarnybose. Kas galėtų paneigti, jog ir savivaldos institucijose?
Tai – nebe pirmas toks Vilniaus miesto savivaldybės akibrokštas. Ne taip seniai to paties likimo sulaukė akcija „Už sveiką šeimą, tautos dorovę ir vaiko teises“. Savivaldos institucijos atstovai, iš pradžių – mielai pažadėję suteikti leidimą ir netgi prašydinęsi patys pasakyti kalbą, vėliau šią akciją – uždraudė, o po to leido sau viešai meluoti, jog leidimas – duotas, nors įstatymas numatė tai padaryti per atitinkamą laiko tarpą. Įstatymų pažeidinėjimas – matyt – ne be pagrindo: savivaldos atstovai leido suprasti patyrę spaudimą iš kai kurių interesų grupių. Kiek vėliau sostinėje, prie Petro ir Povilo bažnyčios raudonomis gėlėmis pražydo sovietinė žvaigždė, papiktinusi ne vieną okupacijos metų rezistentą ir politinį kalinį. O šiandien – atvirai ginamos komunistinės vėliavos.
Kas toliau? Patriotinių ir antikomunistinių organizacijų uždraudimas? Teisminės bylos? Išties – įdomių laikų sulaukėme: okupantą pavadinęs okupantu, kolaborantą – kolaborantu, iškrypėlį – iškrypėliu, o banditą – banditu, lengvai gali sulaukti baudos – jei ne kalėjimo.
Tad ar iš tikrųjų Lietuva – jau laisva?
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos Tarybos narys
„Balsas.lt“ redakcija rubrikoje „Politikų tribūna“ publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
