Prieš 20 metų, 1993 metų spalio 12 dienos rytą, nušauto žurnalisto Vito Lingio bylos tyrimas atskleidė daugybę iki tol nežinomų faktų apie Lietuvos sostinę kontroliavusios nusikalstamos grupuotės veiklą. Bene plačiausiai nuskambėjęs Lietuvoje teismo procesas demaskavo „Vilniaus brigados“ struktūrą ir į dienos šviesą ištraukė nusikalstamo pasaulio garsenybes.
Pasikėsinimai į žurnalistus
Vieno iš laikraščio „Respublika“ leidėjų ir žurnalistų Vito Lingio (33 m.) nužudymas iškart susilaukė didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. V. Lingys buvo „Respublikos“ dienraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, kuravęs teisėtvarkos skyrių ir pats daug rašęs apie korumpuotą nusikaltėlių pasaulį. Net ir tas pats Borisas Dekanidzė teismo sprendimu buvo deportuotas iš Lietuvos po to, kai V. Lingys išspausdino straipsnį rėkiančia antrašte: „Ar Lietuvos teisėsauga nepajėgi iškraustyti kažkokio B. Dekanidzės ?“ Tik tuomet policija Vilniuje sulaikė B. Dekanidzę ir palydėjo jį iki Lietuvos-Latvijos sienos.
Visa to meto spauda žurnalisto nužudymui nušviesti skyrė pirmuosius puslapius. Parengti straipsnių ciklai informavo visuomenę apie žmogžudystę, jos įvykdymu įtariamus nusikaltėlius ir užsakovus. Grėsmingos antraštės pirmuosiuose svarbiausių dienraščių puslapiuose, nuotraukos iš įvykio vietos bei Vito Lingio laidotuvių, virtusių piliečių protesto prieš mafijos savivalę akcija, – visa tai liudijo, kad byla nebus užglaistyta ir pamiršta.
Autoritetingas žurnalistas nuo pat savo karjeros pradžios domėjosi teisėtvarkos ir organizuoto nusikalstamumo temomis. „Respublikoje“ V. Lingys kuravo šioms temoms skirtą skyrių. Išsamūs rašiniai apie nusikalstamų grupuočių veiklą ne sykį užkliuvo jų nariams, o dienraščio reporteriams ir redaktoriams buvo grasinta. Todėl didžioji visuomenės dalis iškart po V. Lingio nužudymo šią bylą siejo su nusikalstama „Vilniaus brigados“ grupuote ir jos vadeiva Borisu Dekanidze.
„Respublikos“ redakcijos darbuotojai po V. Lingio nužudymo informavo visuomenę, kad dienraščio Teisėtvarkos skyriaus darbuotojai nuo pat jo įkūrimo pradžios susidūria su jiems daromu moraliniu ir fiziniu spaudimu. Vitui Lingiui teko patirti didžiausią spaudimą – jam buvo ne tik grasinta, bet ir pasikėsinta į nuosavybę: Ukmergės rajone, nuošalioje vietoje esantis V. Lingio vasarnamis sudegė iki pamatų. Žurnalisto žmona Laima vėliau paliudijo, kad vyrą dėl galimo pavojaus buvo nedviprasmiškai įspėjęs ir VRM Kontržvalgybos valdybos viršininkas Henrikas Margenis.
Nuo pat susikūrimo „Respublika“ spausdino ypač daug straipsnių apie mafijos grupuotes Lietuvoje. Kauno Daktarų gaujos veikla buvo nušviečiama įvardijant konkrečius faktus ir asmenis, nevengiant paminėti organizuotų nusikaltėlių ryšių su valdžios atstovais ir įvairių lygių teisėtvarkos pareigūnais.
Korumpuoti pareigūnai
Tuo metu sudėtinga buvo įvardinti, kurie verslininkai, teisėsaugininkai ar nusikaltėliai yra mafijos rėmėjai, o kurie – jų aukos. Visa tai bandė išsiaiškinti V. Lingys ir „Respublika“, kurios darbuotojams nusikaltėliai anonimiškai grasino, šantažavo bei kėsinosi į jų turtą ir gyvybę.
Po pasikėsinimo į Teisėtvarkos skyriaus redaktorių Virginijų Gaivenį 1992-ųjų sausį, dienraščio leidėjai norėjo įkurti Saugos biurą, tačiau specialiu tuometinio AT Prezidiumo nutarimu tokių tarnybų veikla buvo uždrausta. Kai kurie aukščiausieji valdžios pareigūnai tuo metu viešai neigė organizuoto nusikalstamumo egzistavimą Lietuvoje, nors spauda visuomenei jau buvo pateikusi nemažai medžiagos, liudijančios apie aktyvią grupuočių veiklą.
„Respublikoje“ ir toliau buvo spausdinami straipsniai apie Belgijos firmą „MS International NV“, jos veikėjus I. Litvaką, M. Kaplaną, B. Dekanidzę bei jų įtartinus sandėrius. Buvo viešinami vis nauji kompromituojantys ir tiesiog skandalingi faktai apie buvusį vidaus reikalų ministrą Petrą Valiuką, ginklų ir technikos pardavimus Lietuvos policijai bei VRM, pastarosios institucijos sandorius su D. Kaplanu ir kita informacija iš visos šalies nusikalstamų struktūrų gyvenimo. Tuo metu pats Vidaus reikalų ministras teigė, kad mafijos Lietuvoje nėra. O kriminogeninė to meto situacija buvo tiesiog kritinė. Buvo išaiškinama vos 20 procentų nusikaltimų, ne vienas VRM pareigūnas buvo susisaistęs korupciniais ryšiais.
Žinoma, toks aktyvus žiniasklaidos dėmesys mafijos veikėjams nebuvo parankus. Jie siekė, kad įbauginta visuomenė tyliai toleruotų jų veiklą. V. Lingys nesutiko su šiais reikalavimais ir galiausiai su juo buvo susidorota.
Po žiauraus, visą Lietuvą sukrėtusio nusikaltimo pagaliau buvo viešai prabilta apie nusikalstamų grupuočių veiklą ir jų sąsajas su verslininkais bei politikais. V. Lingio bendražygiai patys bandė įvardinti įtariamuosius, tačiau jų ratas buvo pernelyg platus konkrečiai apkaltai. Tačiau visi žurnalistai vienbalsiai kaltino Vilnių valdančią nusikaltėlių organizaciją „Vilniaus brigada“.
Liudijo prieš vadeivą
Tuoj po žurnalisto sušaudymo pats prezidentas Algirdas Brazauskas pas save pasikvietė vadovaujančius teisėsaugos pareigūnus ir sprendė, ką reikia daryti, kaip atsakyti į nusikaltėlių iššūkį valstybei. Žudikų paieškai buvo mestos pačios geriausios kriminalistų pajėgos. Prokurorų ir kriminalistų grupei vadovavo Vilniaus miesto prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras Antanas Klimavičius, žurnalisto nužudymo bylą asmeniškai kontroliavo tuometinis Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas.
Operatyvių teisėsaugos pareigūnų dėka buvo sulaikyti šio nusikaltimo organizatoriai, „Vilniaus brigados“ nariai: Borisas Dekanidzė, Igoris Achremovas, Viačeslavas Slavickis ir Borisas Bobičenka. Teismo salėje į du geležinius narvus susodintų nusikaltėlių ginti stojo visa eilė garsiausių Lietuvos advokatų. Priešingoje barikadų pusėje – valstybės kaltintojas, tuometinis generalinis Lietuvos prokuroras Artūras Paulauskas.
Teisme ir V. Slavickis, ir I. Achremovas liudijo prieš B. Dekanidzę, davusį komandą nužudyti „Respublikos“ žurnalistą. Nepaisant netgi to, kad I. Achremovui, jau būnančiam Lukiškių tardymo izoliatoriuje, buvo pagrasinta: jei šis duosiąs parodymus prieš „Vilniaus brigadą“, nukentėsiąs ne tik jis pats, bet ir jo artimieji.
„Nors tada ir nebuvo įstatymo, kuris sušvelnintų nusikaltime dalyvavusių liudininkų bausmes, turėjau padaryti sudėtingą sprendimą – priversti nusikaltimo vykdytoją liudyti prieš organizatorius“, – teigė A. Paulauskas. Pasak jo, nusikaltėliui buvo duota reta galimybė rinktis: mirti arba prisipažinti ir išsaugoti savo gyvybę.
Tris šūvius į žurnalisto nugarą ir galvą paleidęs žudikas I. Achremovas teisme aiškiai išdėstė V. Lingio nužudymo aplinkybes. 1993 metų spalio 3-iąją, likus vos savaitei iki V. Lingio mirties, I. Achremovas buvo Latvijos mieste Jūrmaloje, kur susitiko su B. Dekanidze. Jų susitikimas įvyko latvių kilmės SSRS Vidaus reikalų ministro, nusišovusio 1991 metų rugpjūčio 22 dieną po nepavykusio pučo, Boriso Pugo viloje. B. Dekanidzė ją buvo išsinuomavęs.
I. Achremovui Borisas pasakė: „Turėsite padaryti „šlapią“ reikalą (žargonu – žmogžudytę), antraip patys prarasite gyvenimą“. Tada viloje žudikui buvo parodytos dvi nuotraukos ir duotas popieriaus lapelis, kuriame buvo užrašytas adresas, mašinos modelis, spalva ir valstybinis numeris. I. Achremovui buvo praneštas netgi tikslus laikas – 8 valandos 30 minučių, kuomet V. Lingys paprastai išeidavo į lauką pavedžioti šuns. Nusikaltimui įvykdyti buvo duotas dešimties dienų terminas.
Kitą dieną I. Achremovui B. Dekanidzės siųstas žmogus perdavė polietileninį paketą – jame buvo du pistoletai (vienas didesnis, kitas mažesnis). Susitikęs su savo sėbrais – B. Bobičenka ir V. Slavickiu – I. Achremovas išdėstė reikalo esmę, tačiau pastarieji pradžioje nenorėjo prisidėti prie nusikaltimo. Visgi, po griežtų „Vilniaus brigados“ boso nurodymų, spalio 12 dienos rytas nusidažė krauju.
I. Achremovas aiškino, kad V. Lingio jiedu su V. Slavickiu laukė kitoje namo laiptinėje. Kai V. Lingys norėjo atidaryti mašinos bagažinę, I. Achremovas iššovė. Kiek buvo šūvių – žmogžudys teigė neprisimenąs. Jo teigimu, jis V. Lingio nepažinojo, lietuviškų laikraščių neskaitė, kadangi nemokėjo lietuvių kalbos. Teisėjo paklaustas, kodėl taip ilgai delsė nurodyti nusikaltimo užsakovus, I. Achremovas atsakė, kad žmogus, atėjęs į Lukiškių tardymo izoliatorių, pranešė, jog jeigu tai pasakysiąs, būsią susidorota su jo artimaisiais. Paklaustas, kaip ryžosi šauti į žmogų, žmogžudys atsakė: „Suprantu, kad padariau didžiulį nusikaltimą, bet aš pabijojau. Man reikėjo šauti į Dekanidzę, o ne į Lingį“.
Kitame numeryje:
Kaltas dėl „Vilniaus brigados“ gaujos organizavimo
Genadijus SKRIPKA