Kad būtų išsklaidytos abejonės apie vilkų populiaciją šalyje, praėjusią savaitę Aplinkos ministerija kartu su Generaline miškų urėdija, Medžiotojų ir Žvejų draugijomis bei savanoriais skaičiavo, kiek Lietuvos miškuose gyvena vilkų.
Apsistojo vilkų porelė
Kaip pasakojo Panevėžio miškų urėdijos miško apsaugos inžinierius Kornelijus Alekna, žvėrių pėdsakai buvo stebimi visose Panevėžio girininkijose ir tik vienoje jų – Pyvesos – rasta vilkų pėdsakų. Manoma, kad vilkų porelė Žaliojoje girioje apsistojo visai neseniai, nes dar pernai nebuvo rasta nė vieno šio plėšrūno buvimo įrodymo, o užpernai – tik vieno.
„Keliose vietose buvo užfiksuoti dviejų vilkų pėdsakai. Pasak girininko, jau kuris laikas čia apsistojo vilkų porelė. Tai šiek tiek keista, nes į Panevėžio miškus vilkai užklysta tik ieškodami maisto. Įvairių žvėrių Žaliojoje girioje gana daug, todėl vilkai – ne reti svečiai“, – „Sekundei“ sakė miškininkas.
Jo teigimu, ilgiau apsistoti Panevėžio miškuose vilkus atbaido itin dažni žmonių apsilankymai. Daugelis miškų – privatūs, todėl net ir žiemą čia nebūna ramu: nuolat pokši kirviai ar ramybę drumsčia pjūklų skleidžiami garsai. Daugelis miškų keliukų yra nesunkiai įveikiami ir lengvąja mašina, todėl panevėžiečiai čia mėgsta ne tik pagrybauti, bet ir triukšmingiau praleisti laisvalaikį.
„Aplink Panevėžį daugiausia priemiestinių miškų, o vilkai nelabai mėgsta žmonių kaimynystę. Ne kartą šie plėšrūnai buvo pastebėti Gustonių, Krekenavos, Vadoklių, Taruškų miškuose, tačiau negalime sakyti, kad jie čia gyvena. Ieškodami maisto vilkai ateina iš Biržų, Vabalninko pusės, Latvijos pasienio. Per naktį įveikti 25–30 kilometrų šiems gyvūnams – vieni niekai“, – kalbėjo K. Alekna.
Išskirtinis pėdsakas
Anot miško apsaugos inžinieriaus, vilkai vadinami miško sanitarais, nes dažniausiai medžioja nukaršusius ir ligotus gyvūnus. Jie vengia kontakto su stambiais gyvūnais, nebent gindami savo teritoriją gali pulti. Tačiau kai atsiveda jauniklių, nuo jų gali nukentėti ir ūkininkų bandos.
„Apie tai, kad netoliese esama pilkųjų plėšrūnų, žmonės dažniausiai sužino tik tada, kai šie medžioklės paslapčių pradeda mokyti savo jauniklius“, – pabrėžė K. Alekna.
Vilkai stebimi jau nuo 2006-ųjų. Dažniausiai kartu su vilkų būdavo fiksuojami ir lūšių pėdsakai, tačiau šiemet pirmieji metai, kai šių plėšrūnų buvimo vietos stebimos atskirai. Šių metų dar viena naujovė, kad apskaita vyko ne tik valstybinių, bet ir privačių miškų teritorijoje. Valstybiniuose miškuose pėdsakus fiksavo miškų urėdijų darbuotojai, o privačiuose – Medžiotojų ir Žvejų draugijų nariai. Šiais metais pilkųjų plėšrūnų pėdsakais sekti galėjo ir savanoriai, tačiau jų Panevėžio rajone neatsirado.
„Šiais metais fiksuoti plėšrūnų pėdsakus buvo labai tinkamos oro sąlygos, nes buvo ką tik šviežiai pasnigę. Vilko pėdsakų sumaišyti su kito plėšrūno praktiškai neįmanoma, nebent su didelio vilkšunio, tačiau tokių, klajojančių po miškus, neteko sutikti. Vilko pėdos atspaudas – išskirtinis, šuns pėdos pagalvėlės – apvalios, o vilko – pailgos, ir jo pėdsakai eina viena linija“, – subtilumus, kaip atpažinti, ar rastas pėdsakas tikrai vilko, paaiškino miškininkas.
Lūšių populiacija mažėja
Vasario pabaigoje Žaliojoje girioje vyko ir lūšių stebėsena. Krekenavos regioninio parko specialistams pavyko aptikti ir šių plėšrūnų pėdsakų, tačiau kiek tiksliai jų glaudžiasi Panevėžio miškuose, praktiškai neįmanoma nustatyti.
Kaip teigė lūšių pėdsakus fiksavęs Krekenavos regioninio parko vyriausiasis specialistas Julius Auglys, jie skaičiuoja tik pėdsakus, bet ne individus, o paskui Lietuvos gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto specialistai pagal juos nustato santykinį lūšių gausumą bei individų skaičių.
„Mes užfiksuojame pėdsakus, o Gamtos tyrimo centro specialistai pagal juos išveda tam tikrą koeficientą, kiek lūšių gali tiek pripėduoti. Pėdsakus fiksavome tik maždaug 8 proc. miško masyvo. Tai tik labai maža dalelė, todėl ir sakome, kad tai tikėtini skaičiai. Tuo labiau kad yra ir kitų labai svarbių kriterijų: gal lūšys buvo sočios ir tą dieną net nevaikščiojo. Šie gyvūnai labai tingūs ir nustoja miegoti tik ieškodami maisto ar poruodamiesi. Labai svarbios ir oro sąlygos – turi būti tik šviežiai iškritęs sniegas, kad nebūtų fiksuojami kelių dienų pėdsakai. Tai visiškai kitokia apskaita nei kad aptvare“, – pasakojo J. Auglys.
Jo teigimu, šiemet buvo užfiksuota daugiau nei vienos lūšies pėdsakai, bet iš surinktų duomenų galima daryti išvadą, kad Panevėžio miškuose šių gyvūnų sumažėjo. Mat 2007 m. Žaliojoje girioje gyveno ne mažiau nei 3, o 2010 m. – 7 lūšys.
Lina DRANSEIKAITĖ
