Kol kas vaikų grobimas Lietuvoje dar gan retas nusikaltimas, tačiau sunkmečiu jų gali padaugėti. Paprastai vaikus grobia avantiūristai ir bepročiai. Grobia iš turtingų tėvų, kad gautų didelę išpirką. Ir dažnai jiems tai pavyksta.
Antradienį septynmetis buvo pagrobtas Klaipėdoje. Vaiką tikrai pagrobė ne avantiūristai, o greičiau bepročiai. Jie tai darė impulso pagauti, tokiai operacijai visai nepasiruošę ir net nežinantys techninių policijos galimybių. Pagrobimui buvo ryžęsi paprasčiausi bedarbiai. Tiesa, išpirkos paprašė gan nemažos – 400 000 litų. Matyt, filmuose buvo matę, kad už vaikus sumokami pinigai vos telpa į krepšį, tad panašiai tiek ir paprašė.
Vaiko pagrobimo operaciją bedarbiai pradėjo apie aštuntą ryto. Į Gedminų pagrindinę mokyklą žingsniuojantį pirmokėlį už rankos paėmęs vyras nusitempė į vieną Naujakiemio gatvės daugiaaukščio namo butą. Tai matė vaiko – pavadinkime jį Pauliumi – bendramokslė. Ji netylėjo, o apie tai papasakojo savo mamai, tad netrukus apie savo sūnelio pagrobimą jau žinojo ir jo motina, vienos nekilnojamojo turto agentūros darbuotoja. Taigi kai motina gavo telefoninę žinutę, kurioje už vaiko grąžinimą buvo reikalaujama 400 000 litų, jai tai jau nebuvo naujiena. Žinoma, grobikai reikalavo nesikreipti į policiją, tačiau vaiko motina pasielgė kitaip – tuoj pat apie įvykį informavo pareigūnus.
Sėkminga policijos operacija
Teisėsaugos garbei reikia pasakyti, kad pareigūnai į šį įvykį pažiūrėjo labai rimtai ir nedelsė nė minutės. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus pareigūnų vadovaujami, vaiko paieškos ėmėsi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro kriminalistai. Kaip rašoma jų pranešime spaudai, panaudotos visos įmanomos intelektinės bei techninės priemonės, kad berniukas būtų kuo greičiau surastas, o įtariamieji – sulaikyti.
Pravirko pamatęs motiną
Kol pagrobėjai siuntinėjo vaiko motinai žinutes ir derėjosi dėl išpirkos, policija nustatė jų buvimo vietą. Kai motina pareiškė sutinkanti atiduoti pinigus, antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vyrai šturmavo butą Klevų gatvėje. Ten buvo sulaikyti du vyrai: Genadijus Ušurenko (42 m.) ir Vladimiras Karpovas (45 m.). Jie tikėjosi krepšio su pinigais, o gavo antrankius. Daug nesispyrioję, abu papasakojo, kad vaikas saugomas visai netoli namų, pas vieno iš jų sugyventinę.
Beliko tik pabelsti į šio buto duris. Kai jos atsivėrė, pareigūnai pamatė berniuką ramiai sau sėdintį ir valgantį duoną. Ir tik pamatęs motiną jis pravirko. Pauliaus niekas neskriaudė, tad didelės traumos jam nepadaryta. Vaiką saugojusi G. Ušurenkos sugyventinė Gertrūda sako, kad ji net nežinojo, jog saugo pagrobtą vaiką. Girdi, sugyventinis jai pasakė, kad tai Vladimiro vaikas, kurį reikia pasaugoti, kol jo motina grįš iš darbo.
Šiaip ar taip, pagrobėjų, kurių vienas jau teistas už melagingą pranešimą, o kitas – už kūno sužalojimą, vėl laukia teismas. Už vaiko grobimą gresia laisvės atėmimas iki 8 metų, o dėl turto prievartavimo – iki 10 metų.
Kalbama, kad gavęs išpirką G. Ušurenka norėjo atiduoti paskolas, kurias buvo pasiskolinęs iš tų bankelių, kurie jas teikia net vidurnaktį. Keturios dienos be sūnaus
Bene pirmą kartą Lietuvoje vaikas dėl išpirkos buvo pagrobtas 1994 metų rugsėjo 14 dieną. Alytiškiai sutuoktiniai Artūras ir Loreta Lepeškai bei Ramūnas Lukšys (Loretos sesers vyras) pagrobė 9 metų Eimantą, muitininkų iš Kazlų Rūdos sūnų, ir pareikalavo 30 000 dolerių.
... Tą rytą prie į mokyklą skubančio Eimanto priėjo nepažįstama moteris. Ji užėmė berniukui burną ir, jėga įsodinusi į raudonos spalvos mašiną, paguldė ant užpakalinės sėdynės. Liepė tylėti, grasino niekada daugiau neparvežti į Kazlų Rūdą, juoda juosta užrišo akis.
Berniuką nuvežė į Alytų ir įkurdino sodo namelio rūsyje. Tamsoje ir drėgmėje pagrobėjai kartkartėmis apsilankydavo. Tarpusavyje jie kalbėjosi rusiškai, o juodaplaukė moteris Eimantui viską sakydavo lietuviškai. Ji buvo grubi, rėkė. Pabėgti bandžiusį berniuką pagrobėjai mušė, grasino pistoletu arba... suleisti narkotikų.
Tuo metu Kazlų Rūdoje likę Eimanto namiškiai išgyveno nenusakomas dienas. Kankino laukimas ir nežinia. Po pietų suskambėjo telefonas. Atsiliepė močiutė. Rusiškai kalbėjęs vyriškis pasakė: „Ruoškit trisdešimt“ ir padėjo ragelį. Pavakare vėl paskambino ir priminė reikalavimą, tik jau Eimanto tėvui: „Tau reikalingas sūnus, o mums – pinigai“. Grasino, jog nepaklusus gali būti aukų.
Tėvas ryžosi pats gelbėti sūnų. Jam buvo liepta penktadienį būti su pinigais Vilniaus geležinkelio stotyje. Surinkęs 10 000 dolerių nuvyko. Prisistatė juodaplaukė moteris ir pasakė: „Jūs ieškote Eimučio? Aš dėl to paties. Turite man kai ką perduoti“. Jis bandė sužinoti apie sūnų, bet juodaplaukė paaiškino nieko nežinanti – esanti tik tarpininkė.
Vakare – vėl telefono skambutis. Girtas balsas ir kompanijos triukšmas. „Tu juokauji? Mes taip nežaidžiam. Arba visi pinigai, arba paimsiu ir kitą sūnų, ir bobą“, – švokštė balsas. Leido pakalbėti ir Eimantui. „Tėveli, greičiau atvežk pinigėlius“, – prašė jis.
Pavykus surinkti dar 5000 dolerių, šeštadienio rytą Eimanto tėvas vėl išvyko į Vilnių. Pinigus atidavė tai pačiai moteriai, o pats grįžo į Kazlų Rūdą laukti vakare pažadėto vaiko.
Tomis dienomis gerai pasidarbavo policija. Nufilmavo pinigų perdavimą, sekė juodaplaukę, bet spaudimo nedarė. Šeštadienio vakare Vilniuje, Alytuje ir Trakuose vaiko pagrobėjai buvo sulaikyti.
Iš rūsio policininkai išlaisvino 4 paras dienos šviesos nemačiusį, šoko ištiktą Eimantą. Jis visų bijojo ir prie pareigūno prisiglaudė tik tada, kai šis pasisakė esąs tėvelio draugas. Vaikas buvo parvežtas į namus, pas laimingus tėvus ir brolį.
Sveikatos nepridėjo
Po išlaisvinimo Eimanto sveikata pablogėjo. Medikai konstatavo nervinio pobūdžio kalbos sutrikimą. Vaiką naktimis kankino košmarai, sapnuodamas jis rėkė: „Tik nešauk!“ Mokytoja pastebėjo, kad Eimantas labai bijo nepažįstamų žmonių, netoliese sustojusių nematytų, ypač raudonos spalvos, mašinų.
Sugriuvo ir Lepeškų gyvenimas. Artūras Lepeška pasikorė Marijampolės policijos komisariato areštinėje pirmosiomis dienomis po sulaikymo. L. Lepeškienė buvo nuteista 8 metams, o R. Lukšys – 7 metams laisvės atėmimo. Pagrobė vos ne mamos akyse
Buvo nuteisti ir dar du pagrobėjai – Tomas Jansonas ir V. B. Pastarasis – policininkas. Jiedu, taip pat tikėdamiesi išpirkos, Kaune buvo pagrobę vienos pelningai dirbančios firmos komercijos direktoriaus dešimtmetę dukterį.
Į prie namo sustojusį penktos klasės BMW tamsintais langais gyventojai atkreipė dėmesį todėl, kad juo atvažiavę du vyrukai užtvėrė kelią prie šiukšlių konteinerio. Automobilis stovėjo apie dvi valandas, iš jo niekas neišlipo. Jau po antros valandos gydytoja Audronė, pažvelgusi pro langą, pamatė iš mokyklos grįžtančią dukterį Aušrą. Laiptinės durys rakinamos, tad moteriškė paspaudė automatinio užrakto mygtuką ir ramiai ėmė laukti mergaitės. Dukrai nepasirodžius nieko blogo nepagalvojo ir pati nusileido žemyn – būdavo, kad durų užraktas „sustreikuodavo“. Mergaitės lauke nebuvo, tik dideliu greičiu tolyn nuskriejo paslaptingasis BMW su Panevėžio numeriais. Išbėgę susijaudinę kaimynai ėmė pasakoti, kad iš automobilio iššokęs jaunas vaikinas įsitempė Aušrelę į automobilį ir nuvažiavo.
Audronė tuoj pat paskambino į policiją ir net pasakė akylesnių liudininkų įsidėmėtus mašinos valstybinius numerius. Žaibiškai buvo paskelbta mergaitės grobikų paieška, į Kauno gatves išvažiavo visi tą dieną budėję policininkai. Paskelbus operaciją „Voratinklis“, visus iš miesto išvažiuojančius automobilius pradėjo tikrinti automatais ginkluoti pareigūnai.
Pati sugrįžo į namus
Tuo metu pagrobėjai lipniąja juosta užklijavo mergaitei burną, į nosį bandė įkišti kažkokiuose vaistuose suvilgytus tamponus. Drąsi mergaitė apsimetė nualpusi ir klausėsi visų nusikaltėlių pokalbių. Vėliau Aušrelė pareigūnams pasakojo labiausiai bijojusi, kad nebūtų nuvežta kur nors giliai į mišką, iš kur nebūtų radusi kelio namo. Kiek pavažiavę pagrobėjai sustojo ir skubiai pakeitė automobilio numerius. Kaip paaiškėjo vėliau, prie BMW buvo prisukti jau tikrieji valstybiniai numeriai.
Nusikaltėliai savo automobilyje turėjo policijos radijo stotį, tad labai suirzo, kai išgirdo, kad policija jų jau ieško. Supratę, kad iš miesto pasprukti nebepavyks, Šiaurės prospekte stabtelėjo, keikdamiesi nuplėšė mergaitei nuo burnos lipniąją juostą ir išstūmė iš automobilio. Išsigandusi ir kiek sužalotu veidu Aušrelė kreipėsi pagalbos į pro šalį ėjusį praeivį. Ir jis, ir Aušrelė įsidėmėjo tolstančios mašinos tikruosius numerius.
Netrukus mergaitė jau buvo mamos glėbyje. Policininkams beliko tik pasidžiaugti, kad ketvirtokė tokia sumani ir turi puikią atmintį.
Tik faktai: Jei sūnus ar duktė negrįžo namo
Pirmiausia patiems tėvams reikia paskambinti ar nueiti ten, kur turėtų būti vaikas, ir išsiaiškinti, kas ir kur jį matė paskutinį kartą. Po to žiūrima, ar yra dingusiojo dokumentai, kuo jis apsivilkęs, ką pasiėmęs – gal vaikas susidėjo kuprinę ir iškeliavo su draugais prie upės ar į kaimą pas senelius.
Jei šios paieškos nedavė jokių rezultatų, skambiname į policiją, į ligonines – bent jau sužinosime, kad vaikas, nors ir negrįžo į namus, nėra nukentėjęs, sužeistas ar žuvęs avarijoje. Tai jau irgi šis tas. Tada jau reikia skambinti į policiją ir pranešti, kad dingo vaikas.
Jeigu jaučiate, kad vaikui tikrai atsitiko nelaimė, būkite atkaklūs – belskitės į komisariatų duris ir reikalaukite, kad paieška būtų pradėta nedelsiant. Rašykite oficialų pareiškimą, jame neužmirškite nurodyti, kuo jūsų vaikas apsirengęs, kokių išskirtinių požymių jis turi, būtinai pateikite vaiko nuotrauką ir įsitikinkite, ar jūsų pareiškimą budėtojas užregistravo.
Net jei policija ir pradėjo paiešką, ieškokite ir patys (vienas šeimos narys turi visą laiką budėti prie telefono). Vaikui sugrįžus, neužmirškite apie tai pranešti policijai.
Petras Ivanauskas
