Ne tik tikintys, bet ir netikintys pomirtiniu gyvenimu pirmosiomis lapkričio dienomis laiko savo pareiga nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai – susitelkimo, rimties, susikaupimo ir maldos už mirusiuosius dienos.
Paprotys per Vėlines prisiminti Anapilin išėjusius artimuosius daug senesnis, negu krikščioniškosios mūsų tradicijos. Tačiau tai, kaip šiais laikais pagerbiame mirusiuosius, nusagstydami jų kapus įmantriausiomis žvakutėmis ir apkraudami margaspalvėmis gyvų ir dirbtinių gėlių puokštėmis, pasak etnografų, sunku sieti ir su senuoju protėvių kultu, ir su religine mirusiųjų pagerbimo tradicija.
Krikščionybė perėmė dalį senųjų papročių
„Kai gavome laisvą dieną, tai ir lekiame visi į kapus lapkričio 1-ąją. Bet mes darome klaidą – einame į kapus ne per Vėlines, kuri yra mirusiųjų paminėjimo diena, o per Ilges, Visų šventų dieną", – paklausta apie senuosius lietuvių papročius, pirmiausia pabrėžė Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė Marija Liugenė.
Anot jos, Visų šventųjų dienos arba Ilgių prasmė visai kita.
„Lietuvoje yra šventasis Kazimieras, yra palaimintieji. Kam nepriimtinos katalikiškos tradicijos, gali prisiminti Lietuvos karžygius, atsidavusius kovotojus už Lietuvos laisvę. Mes prisimename juos, ilgimės jų ir tų savybių, kurias jie turėjo. Mes ilgimės ir savo mirusių artimųjų", – aiškino ji pabrėždama, kad eiti į kapines dera lapkričio 2-ąją, per Vėlines.
Tačiau pasak M. Liugienės, apie senąsias pagoniškąsias mirusių pagerbimo tradicijas žinoma labai nedaug. Anot jos, griežtai atskirti, kurios mirusiųjų pagerbimo tradicijos yra išlikusios iš laikotarpio iki Lietuvos krikšto, o kurios krikščioniškos, būtų labai sudėtinga.
„Tradicijos labai persipynusios. Kai atėjo krikščionybė, buvo viso labo dvi šventės. Buvo Velykos ir Sekminės. Vėliau dėl mūsų vietinių tradicijų įtakos religinių švenčių sąrašą papildė Žolinės, Jurginės ir visokios kitokios šventės. Atsirado daug švenčių, nes krikščionybė tam tikra prasme buvo priversta nepamiršti tų švenčių, kurias žmonės švęsdavo anksčiau, ir savotiškai adaptavo jas. Todėl vieno krašto švenčių tradicijos ir dabar skiriasi nuo kito krašto tradicijų", – aiškino M. Liugienė.
Protėvių kultas: ryšys su žeme ir vaišės mirusiųjų vėlėms
Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas senovėje buvo itin būdingas žemdirbių tautoms. Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, buvo paprotys per Vėlines ruošti vaišes vėlėms kapinėse ar namuose – tarsi pasigerinti joms, kad ne kenktų, o padėtų gyviesiems.
„Iki krikščionybės buvo labai ryškus protėvių kultas. Egzistavo tikėjimas „atgaliniu ryšiu" – kad mūsų mirusieji labai daug padeda mums, gyviesiems. Tai ir iš liaudies dainų, iš pasakų matome. Pavyzdžiui, našlaitę globoja jos mirusi motina“, – pateikia pavyzdį M. Liugienė ir pasakoja:
„Buvo manoma, kad protėviai gali nulemti net derlingumą, todėl jiems buvo rodoma didelė pagarba, sumišusi su baime: baimė įžeisti, baimė, kad kažkas jiems nepatiks, jeigu neišpildysime paskutinės jų valios. Juk jeigu protėviai supyks ir nelems gero derliaus, tos giminės ar to kaimo laukia badas".
M. Liugienė pasakoja, kad ir tuomet, kaip dabar, buvo lankomi artimųjų kapai. Tačiau bendraujama su mirusiaisiais ir jie pagerbiami buvo kitaip.
„Kapai taip pat buvo lankomi. Tačiau nebuvo papročio per Vėlines uždegti kapinėse žvakutes ar apkrauti kapus gėlių puokštėmis. Būdavo ruošiamos vaišės ant kapų, o pavakarieniavus būdavo paliekama maisto vėlėms. Vaišės persikeldavo ir į namus. Vėlėms būdavo ir gėrimo, ir maisto padedama", – sakė ji.
Pasak M. Liugienės, senovėje per Vėlines net buvo uždaromi šunys, kad netrukdytų vėlėms.
„Buvo tikima, kad vėlės Vėlinių dieną paleidžiamos iš skaistyklos: jos gali laisvai judėti, ir paprastai eina ten, kur gyveno gyvos būdamos. O vėlesniais laikais buvo manoma, kad vėlės eina į bažnyčias klausyti mišių", – pasakojo M. Lugienė.
Jos teigimu, senovėje buvo ir kitas paprotys – per Vėlines pjauti aviną, o jo mėsą išdalinti pavargėliams.
„Šiomis dienomis labiau negu kitu metu, būdavo remiami ubagai. Jie laukdavo tos dienos, rinkdavosi tose vietose, kur daug žmonių, ir gaudavo avienos, nes Vėlinėms pjaudavo avis, žąsis. Buvo manoma, kad ubago malda turi didesnę galią, gali labiau padėti, negu paprasto žmogaus malda. Šio papročio atgarsių yra ir dabar. Juk ir mūsų laikais dar būna – duoda pinigėlį ubagui ir sako: „Tu pasimelsk už to ir to vėlę", – aiškina M. Liugienė.
Kapus puoškime eglišakėmis, kankorėžiais ir uogomis
Nors daugelis prieš Vėlines stengiasi ne tik sutvarkyti kapus, bet ir papuošti juos gėlėmis, vargingiau gyvenantys žmonės pasitenkina pastatydami vieną kitą žvakelę ar savo rankomis padaryta kuklia puokštelę. Galima būtų pridurti – būtent taip puošti yra tradiciška, nes senovėje kapai kaip tik ir buvo puošiami eglišakėmis, uogomis, džiovintomis darželio gėlėmis.
„Senais laikais kapus puošdavo labai kukliai: eglės šakelėmis, kankorėžiais, sąmanėlėmis, raudonomis ir baltomis uogomis. Ir viskas. Juk gyvos gėlės tokiais orais neišsilaiko, nėra prasmės jas sodinti ar puokštes statyti. Vėlų rudenį, jeigu bus šalna, jau kitą dieną visos gėlės keliaus į šiukšlių dėžę", – Balsas.lt pasakoja Vilniaus etninės kultūros centro darbuotoja. Ji užsimena, kad per daug apkrautas gėlėmis mirusysis net sapne gali pasiskųsti, kad jį slegia, jis neturi kuo kvėpuoti.
Ji pasakoja, kad ir per laidotuves senais laikais nebūdavo tokių glėbių gėlių, kaip dabar.
„Pavyzdžiui, jeigu vasarą mirdavo jaunas žmogus, tai iš darželio paskindavo gėlių ir pamerkdavo. Jeigu žiemą – ir to nėra. O jeigu senas – tik eglišakiais pabarsto takelį į tuos namus, kur „nabašnikas" guli, ir viskas. Bet budėdavo prie mirusiojo tris paras. Seniau niekada jo nepalikdavo vieno iki pat palaidojimo“, – sakė M. Liugienė. Žvakelės, anot jos, atsirado gerokai vėliau, o senovėje būdavo deginami laužai, kurie turėjo nušviesti vėlėms kelią – kad jos nepasiklystų gyvųjų pasaulyje.
„Senais laikais daugelyje apeigų buvo naudojama ugnis ir vanduo. Visos stichijos – ugnis, žemė, vanduo, oras – per mūsų kalendorines šventes sulaukdavo dėmesio", – aiškino M. Liugienė. Jis pridūrė, kad laužai, pavyzdžiui, Dzūkijoje, uždegami ir dabar.
Varėnos rajone esančiame Margionių kaime žmonės iki šiol tomis dienomis kūrena laužus ir meldžiasi. Laužas sukuriamas iš senų medinių kryžių, kurie nuvirto per tuos metus. Manau, kad panašios tradicijos buvo ir kituose kaimuose", – sakė ji.
Prašmatnią puošybą skatina prekeiviai
Paklausta, kaip vertina šiuolaikines kapų puošimo ir mirusiųjų pagerbimo tradicijas, Vilniaus etninės kultūros centro atstovė atsakė, kad tam tikrą lenktyniavimą, į kurį net nenoromis daugelis įsiveliame, skatina prekybininkai.
„Man atrodo, kad kaip ir per kitas šventes, mus po truputį „spiria į kampą„ patys prekybininkai. Prie visų didesnių kapinių įsikuria visas „prekybos centras“. Ir visko ten gausi – ir gyvų gėlių, ir dirbtinių, ir žvakių visokio pavidalo. Tas puošimas prekybininkų inspiruotas", – pareiškė M. Liugienė.
Kita vertus, sakė ji, laikai keičiasi, ir ne taip svarbu, kiek žvakių pastatysime, ir kokiomis puokštėmis papuošime artimųjų kapus. Ne taip svarbu, ar laikydamiesi papročių aplankysime juos per Vėlines, ar diena anksčiau, ar diena vėliau.
„Juk visur per vieną dieną nesuspėsi. Jeigu per Vėlines reikia eiti į darbą, o kapai už kelių dešimčių ar net kelių šimtų kilometrų, aplankykime juos, kada išeina. Nes svarbiausia – ne ta meilė išėjusiesiems, kurią mes demonstruojame kitiems, o mūsų tylus ryšys su jais".
