Po eilinės šiurpios avarijos įprastai rašoma, esą ji sukrėtusi Lietuvą. Taip, tokios avarijos sukrečia artimuosius, vietines bendruomenes, tačiau vargu bau Lietuvos politinį elitą bei didžiąją dalį visuomenės. Antraip, neįmanoma sveiku protu suvokti, kodėl vis daugėjant tokių šiurpių sukrėtimų nieko nedaroma jiems išvengti. Šiuo atžvilgiu galime save laikyti mazochistiškiausia Europos visuomene.
Nieko nedarymas aiškiai rodo, jog dalis visuomenės kartu su politiniu elitu jau tapo priklausomi nuo tokių tragedijų nelyg nuo informacinių žiniasklaidinių narkotikų. Akimirkai pašiurpstama, pasimušama į krūtinę, viešai ir gražiai paužjaučiaujama ir laukiama naujos šiurpulio dozės, viršijančios ankstesnę. Esame atsidavusi sportui ir rungtynėms visuomenė. Trokštame pralenkti kitus. Dabar bent jau tokios narkomanijos srityje esame Europos Sąjungos lyderiai. Girti vairuotojai sąmoningai žudo žmones. Užgniaužę kvapą stebime ir laukiame naujų aukų sąrašo. Dar labiau laukiame pranešimų apie naujus girtų policininkų nužudytuosius – šioje srityje su mumis pasaulyje niekas nesusilygins.
Kaip į Aleksandrijoje įvykusią tragediją sureagavo Vidaus reikalų ministerijos vadovas ir jo pavaldiniai? Ministras Raimondas Šukys iš Briuselio paskambino Marokan policijos vadovui Vytautui Grigaravičiui ir pasiūlė pastarajam per valandą atsistatydinti. Kad atsistatydinimo spektaklis atrodytų įspūdingiau, net pats pagrasino atsistatydinsiąs. Dar daugiau – pirmadienį premjerui įteikė atsistatydinimo pareiškimą. Tariamo principingumo povyzos nepraleido progos pademonstruoti ir premjeras Gediminas Kirkilas, pagyręs ministrą už reiklumą. Ar nuo tų atstatydinimų pasikeis ministerijos bei policijos darbas? Niekaip nepasikeis, nes niekas ir nesiruošia keisti susikurtos sistemos. Juk jau seniai aišku, kad būtina atkurti kelių policiją ir sugriežtinti atsakomybę už vairavimą išgėrus – konfiskuoti automobilį ir atimti teisę vairuoti kelerius metus, taip pat įtvirtinti besąlygišką pirminį atlygį nukentėjusiems nuo girtų vairuotojų (tarkim, po 500 tūkst. litų už žuvusį), tam įsteigiant specialų fondą.
Tačiau Lietuvoje sukurta labai lanksti ir veiksminga ratuotų žudikų teisinės apsaugos sistema. Ją ne vienerius metus kūrė vis labiau turtėjantį ir galingėjantį socialinį sluoksnį aptarnaujantis politinis elitas, kuris ir pats yra šio sluoksnio dalis. Ta sistema taip pat saugo policijos bei specialiųjų tarnybų darbuotojus. Teisinės apsaugos sistemos lankstumą liudija ir trijų vaikų žudynes tiriančių pareigūnų pasisakymai.
Už trijų vaikų nužudymą numatyta didžiausia bausmė – aštuoneri metai. Jei kaltininkas vairavo išgėręs – gali pridėti dar du. Tačiau juk gali ir neskirti didžiausios bausmės. O atsėdėti neteks nė pusės. Tačiau svarbiausia ne tai. Kaip kvalifikuojamas šis trijų vaikų nužudymas? „Dėl neatsargumo“. Vadinasi, jei išgėręs žmogus sėda prie vairo, važiuoja viršydamas greitį ir pažeisdamas taisykles, tai visos jo veiksmų pasekmės yra „dėl neatsargumo“. Labai akivaizdi girtų ir kitokių pažeidėjų apsaugos logika.
Žmogus ne „dėl neatsargumo“, o sąmoningai nutaria išgerti ir po to sėda prie vairo. Todėl visos pasekmės kvalifikuotinos pirminio sąmoningo sprendimo požiūriu. Juoba kad girtumas lyg ir laikomas sunkinančia, o ne lengvinančia („dėl neatsargumo“) aplinkybe. Jei blaivas vairuotojas gyvenvietėje, kurioje greitis ribojamas, lekia viršydamas greitį, jis tai daro ne „dėl neatsargumo“, o sąmoningai. Tad ir avarijos pasekmės yra – sąmoningas nužudymas arba sužalojimas. Nesvarbu, ras ar neras alkoholio likučių vaikų žudiko kraujyje, jis per kaimą lėkė kaip buvo įpratęs - smarkiai viršydamas greitį, todėl jokie „neatsargumai“ vairuotojo veiksmams netaikytini. O padėjęs vaikus nužudžiusiam pabėgti iš įvykio vietos draugas turi būti traukiamas atsakomybėn už pagalbą nusikaltėliui ir bendrininkavimą galimai nuslepiant svarbius nusikaltimo įkalčius. Šiuo metu visi draugai – vien įvykio liudininkai. Tiesa, įvykio tyrėjai net nesirengia tikrinti versijos, ar tik kas nepadėjo nusikaltėliui pašalinti iš organizmo alkoholį, - aiškinama, jog nesą liudininkų parodymų. Pasirodo, „skaidriam“ lietuviškos teisėsaugos pareigūnų tyrimui būtina, jog įkalčiais ir parodymais rūpintųsi patys liudininkai, nes kol liudininkai nepateikia įrodymų ar įkalčių, tol nekeliamos ir netiriamos jokios versijos, juolab didinančios nusikaltėlio kaltę.
Aleksandrijos bendruomenė reikalauja skaidraus ir teisingo tyrimo, taip pat teisingos bausmės. Tačiau pati juridinė vairuotojų žudikų apsaugos sistema kurta siekiant išvengti teisingos bausmės. Tad ir šiuo atveju galima teigti, jog bausmė bus, tačiau ji nebus teisinga, o tyrimas nebus skaidrus. Skaidrių tyrimų dabartinėje VRM sistemoje nebūna ir negali būti. Prisiminkime plačiai nuskambėjusį a. a. Gintaro Beresnevičiaus žūties tyrimą. Ministrui R. Šukiui anuo metu buvo ne tik proga, bet ir priedermė ištirti žūties aplinkybes ir išsiaiškinti pavojų piliečiams keliančias policijos negalias. Ministras iki šiol visuomenei neatsakė į labai paprastą klausimą: kokiu būdu į policininkų rankas patekęs gyvas rašytojas, kultūrologas ir publicistas G. Beresnevičius virto neatpažintu vyriškos lyties lavonu? Gal R. Šukys galėtų į šį klausimą atsakyti dabar, kai žiniasklaidoje atlieka principingumo šėlsmo apimto ministro vaidmenį?
Aleksandriją ištikusi tragedija yra ir tam tikras mūsų šalyje įsivyravusių socialinių santykių bei socialinės atskirties „pjūvis“. Esame ponų ir šiaip žmonių ar žmonelių visuomenė. Rajonuose ta atskirtis labai ryški. Valdo įtakingos ir turtingos šeimos, giminių ir jų draugų rujos. Vienos šeimos nariai - ir verslininkai, ir policininkai, ir savivaldybės vadovai bei savivaldybės tarybos nariai. Kas drįs prieš tokias šeimas kelti balsą? Teisybės ieškotojus greit nuramins šeimyninė policija ar gimininiai teismai. Tų šeimų atžalos augo tokioje aplinkoje, kur vyrauja niekinamas požiūris į „žmonelius“ ir ugdoma visagalybės jausena. Kad ir ką padarytų, visada išvengs atsakomybės. Ministras R. Šukys apsimeta nežinąs, kad rajono savivaldybės administracijos direktorius ar jo pavaduotojas nuovadai gali būti įtakingesnė persona, negu policijos vadovybė.
Atsižvelgiant į socialinę Lietuvos tikrovę, nėra sunku paaiškinti, kodėl susikūrė teisinė girtų už vairo apsaugos sistema ir kodėl stringa įstatymai, didinantys finansinę atsakomybę už vairavimą išgėrus ir tokio vairavimo pasekmes. Kokiomis mašinomis važinėja turtingųjų ir galingųjų sluoksnis? Geromis ir labai geromis, daugelį dešimčių tūkstančių litų kainuojančiomis. Tas sluoksnis išsiugdęs visagalybės ir neatsakingumo jauseną. Jo gyvenimo stiliui būdinga važinėti labai geromis mašinomis šiek tiek „įkalus“. O kokiomis mašinomis važinėja „paprasti žmoneliai“? Senomis, kelių ar keliolikos tūkstančių litų mašinomis. Priešindamasis griežtesniems įstatymams, o ypač numatantiems konfiskuoti girtų vairuotojų mašinas, turtingųjų ir galingųjų sluoksnis, taip pat ir politinis elitas gina ne tik savo ekonominį interesą – brangias mašinas, bet ir laisvę būt nebaudžiamiems – gyventi įprastą gyvenimą. Sykiu ginamas ir pareigūnų visagalybė „žmonelių“ atžvilgiu. Tad neabejotina, jog Lietuvos keliuose vykstančiose žudynėse bus naujų šiurpių laimėjimų.
