„Jeigu jūs manęs klausiate asmeninės nuomonės, aš jums atsakysiu – tikrai manau, kad homoseksuali šeima gali tinkamai ir dorai išauklėti vaikus. Bet jeigu jūs manęs klausiate, ar toks įstatymas Lietuvoje šiuo metu turėtų būti svarstomas ar priimtas, aš pasakysiu ne“, – LRT surengtuose debatuose pagrindinės balsavimo dienos išvakarėse sakė I. Šimonytė.
Prezidente siekiančios tapti Vyriausybės vadovės teigimu, Lietuvoje visų pirma reikėtų rasti sutarimą dėl teisinio vienos lyties porų santykių reglamentavimo, kuris numatytų, kad homoseksualių porų santykiai yra laikomi šeima. Todėl, anot jos, artimiausiu metu šis klausimas įstatyminiu reguliavimu sprendžiamas nebus.
„Šiandien įstatymų leidėjai pirmiausia turi išspręsti klausimą, kaip kartu gyvenantys (vienos lyties – ELTA) žmonės gali reguliuoti savo buities dalykus, lankyti vienas kitą ligoninėje, spręsti kitus elementarius (...) klausimus, nes tai yra žmogaus orumo, pagarbos jiems klausimas“, – akcentavo I. Šimonytė.
Savo ruožtu dabartinis šalies vadovas, atsakydamas į klausimą, ar vienos lyties poros gali įsivaikinti, buvo kategoriškas.
„Civilinių santykių sureguliavimui tarp vienos lyties porų – taip, įsivaikinimui – ne“, – trumpai pasisakė G. Nausėda.
ELTA primena, kad sekmadienį vyksiančiame antrajame prezidento rinkimų ture – kaip ir prieš penkerius metus – susitiks perrinkimo siekiantis šalies vadovas G. Nausėda ir konservatorių kandidatė, premjerė I. Šimonytė.
Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, pirmajame rinkimų ture nugalėtoju tapo G. Nausėda, surinkęs 43,95 proc. rinkėjų balsų. Antroje vietoje likusi I. Šimonytė sulaukė 20,05 proc. rinkėjų palaikymo.
1 d. ·
Vienintelis dalykas, kuris pastaruosius keletą metų neblogai sekėsi savąją premjerystę baigiančiai vyriausybės vadovei Ingridai Šimonytei, tai – kandidatavimas į prezidentus. Pavyko patekti į antrą turą ir 2019 metais, ir šiemet. Gal pavyktų ir po penkerių metų.
Visa kita – absurdo komedija, kurią geriausiai nusako premjerės žodžiai, ištarti po to, kai vienas jos mėgstamas paauglių lygio komikas scenoje nusimovė kelnes: „Aš pamačiau jo širdį”. Gal tą ir turėjo galvoje jos rinkėjai, sakydami, kad ji jiems – „širdžių prezidentė”?
Pirmasis šios komedijos veiksmas – kova su covid’u tokiais metodais, kuriems būtų galėjęs pritarti žmones namuose dėl šventos ramybės kalinęs Kinijos diktatorius Xi. Juk ir Šimonytė be skrupulų visus uždarė savivaldybėse, kai, nežinodama, ko imtis ir ką daryti, apsimetė kažin ką žinanti ir ryžtinga.
Kai nežinote, kaip gydyti ligą, galimai garinate actą arba liepiate gerti šlapimą. Kai bijote laisvo žmonių judėjimo (kurį jiems garantuoja Konstitucija, bet kam ji rūpi, tiesa?), uždarote juos savivaldybėse. Kai nežinote, ką daryti, tiesiog imituojate veiklą.
Čia – tas atvejis. Imituoti veiklą daug paprasčiau nei veikti. Taip ir prasidėjo ši didžiųjų veiklos imitacijų Seimo ir vyriausybės kadencija.
Antrasis veiksmas – Taivano atstovybės istorija ir beprasmė kova su Kinija. Visiška užsienio politikos nesėkmė ir pelnytas sąjungininkų susierzinimo bei patyčių objektas. Šimonytės vyriausybė ir jos pritarėjai kartojo, esą „mes – pirmi, ir tuoj Taivano atstovybes atsidarys kitos Vakarų valstybėse“. Bet nė viena to nepadarė. Tokiais atvejais sakoma ne „pirmi”, o „vieninteliai”. Ir jeigu dar yra manančių, jog būti tokiems vieninteliams – naudinga ir išmintinga, greičiausiai jie ir balsuos už tokių vienintelių vyriausybės vadovę ir šį sekmadienį, ir po penkerių metų.
Tuo metu dėl susireikšminusių politikos povų noro iškleisti savo spalvingas uodegas Lietuvai šią kadenciją buvo primestas neprognozuojamos, aferas mėgstančios šalies įvaizdis, kurį būsimoms vyriausybėms teks visaip glaistyti ir naikinti.
Šį įvaizdį dar labiau sustiprino trečias veiksmas – idėja blokuoti Kaliningradą, nesuderinus šio „drąsios Lietuvos” vyriausybės akibrokšto su Europos Sąjunga. Teko skubiai taisyti šią klaidą, slėpti po figos lapu vaizduotei vietos nepalikusią savo… „širdį” ir skubiai apsimesti, kad viso to net nebuvo.
Ketvirtas veiksmas – priešlaikinių rinkimų reikalavimas ir premjerės grasinimas, kad ji atsistatydins, jei jų nebus. Šis veiksmas – bene graudžiausiai juokingas. Jis parodė ne tik politinį, bet ir psichologinį užingridinės valdžios veidą.
Kaip knygoje „Narcisizmo kultūra” rašo Christopher’is Lasch’as, „nežiūrint kartais pasitaikančių visagalybės iliuzijų, Narcizas išlieka priklausomas nuo kitų, nes tik jais jis grindžia savo savigarbą. Jis neišgyvens be juo besižavinčios auditorijos Narcizui pasaulis – tai veidrodis.” Vadinasi, Narcizo grasinimas atsistatydinti – apokalipsė. Persigalvojimas atsistatydinti – didžiausio humanizmo aktas (tiek to, pasauli, gyvuok).
Penktas komedijos aktas – žadėtoji mokesčių reforma. Jos tiesiog nebuvo. „Pritrūko laiko, turėjome daug kitų reikalų”, – paaiškino valdantieji. Ir, patrypčioje vietoje, pernai rudenį padovanojo Lietuvai socialiai jautrų rinkiminį biužetą, kuriame – sic! – neatsirado pinigų augantiems gynybos poreikiams. Poreikiams, apie kuriuos, biudžetui pasiekus Seimą, staiga prabilo partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Taip prasidėjo šeštas kadencijos linksmybių veiksmas: pinigų gynybai ieškojimas. Jis trunka jau gerą pusmetį.
Nors Rusija užpuolė Ukrainą 2022 metų vasarį, Landsbergis apie grėsmę ir pinigus kažkodėl prabilo tik 2023 metų rudens antroje pusėje. Beveik priėmus 2024 metų biudžetą, kurį, jei jį būtų siūlę politiniai oponentai, konservatoriai tikrai būtų išvadinę populistiniu, neatsakingu ar net nusikalstamu artėjančio (anot Landsbergio) karo akivaizdoje.
