Apie jį visuomenė dar kartą išgirdo praėjusių metų pradžioje. Tąkart jis įkaitę paėmę Šiaulių tardymo izoliatoriuje jį lydėjusią pareigūnę. Tiesa, vos tik paleidęs ją, D. Kriaučiūnas buvo iškart sulaikytas.
Iš įkalinimo įstaigos dramatiškai pabėgti bandžiusio, už dviejų 18-mečių merginų itin žiaurų nužudymą iki gyvos galvos nuteisto, Dovydo Kriaučiūno bylą išnagrinėjo Šiaulių apygardos teismas.
Už tai jam paskirta 7 metų įkalinimo bausmė. Tiesa, tai iš esmės nekeičia nieko, nes D. Kriaučiūnas ir taip yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Teigia esą aplinkybių auka
Tardamas paskutinį žodį, žudikas nesureikšmino fakto, kad sprukdamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus įkaite paėmė pareigūnę, jam tai atrodė kaip būtinybė, siekiant apginti savo laisvės neliečiamumą.
Teisme šiuo metu jau 35 metų D. Kriaučiūnas kartojo, kad jis buvo neteisėtai nuteistas už dvigubą žmogžudystę. Žudikas iki šiol tvirtina, kad tuomet dar būdamas vos 18 metų, jis apsilankė pažįstamų merginų bute tik norėdamas jas apvogti.
Bet, anot D. Kriaučiūno, jis atsidūrė netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje. Mat su atsarginiu raktu patekęs į vidų jis merginas aptiko jau nužudytas. Savo versiją toliau dėstęs žudikas pabrėžė, kad kraupus vaizdas jo nuo pirminio plano neatbaidė.
Jis esą apklojo aukų kūnus patalyne, kad galėtų ramiai susirinkti namuose esančius vertingus daiktus. Po to, žudiko teigimu, jis išėjo ir vėl užrakino buto duris. Teisme ne itin nuoširdžiai nuskambėjo D. Kriaučiūno žodžiai, kad išvydęs nužudytas merginas, jis, būdamas protingas, būtų sprukęs iš buto kiek kojos neša, bet to jis nepadarė.
Verta atkreipti dėmesį, kad D. Kriaučiūnas pasinaudojo teise po Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio teikti apeliacinį skundą. Jame pateikė įvairių interpretacijų, kurių esmė veda prie to paties. Esą įkaito dramos nebūtų apskritai buvę, jei jis nebūtų priverstas atlikti bausmės, kurios, anot jo, nenusipelnė.
„Esu laisvas Lietuvos Respublikos pilietis, neturiu teistumo ir mano laisvė negali būti niekaip varžoma, aš turėjau būti paleistas į laisvę dar 2006 m., todėl iki šiol nelaisvėje esu laikomas neteisėtai“, – pateiktame skunde dėstė D. Kriaučiūnas.
Anot Lietuvos apeliacinio teismo, pagrindinis nuteistojo D. Kriaučiūno apeliacinio skundo argumentas, kurio pagrindu daromos išvados dėl skundžiamo nuosprendžio neteisėtumo yra tas, jog bausmės vykdymo įstaigoje jis buvo ir yra laikomas neteisėtai, nes byloje dėl jo nėra priimtas joks apkaltinamasis nuosprendis.
Remiantis šiuo argumentu apeliantas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės yra neteisingos, nes Šiaulių tardymo izoliatoriuje jį laikant neteisėtai, jo pabėgimą iš bausmės vykdymo vietos ir jo veiksmus, atliktus prieš pareigūnę, negalima laikyti neteisėtais.
Vis dėlto, teisėjų kolegija neturėjo pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje D. Kriaučiūnas buvo ir šiuo metu yra laikomas neteisėtai.
Grįžtant į bylą dėl dvigubos žmogžudystės, tai Šiaulių apygardos teismas D. Kriaučiūną nuteisė iki gyvos galvos 2004 metais. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. nuosprendį pakeitė ir paskyrė jam įkalinimą iki 20 metų.
Bet 2006 m. pabaigoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį, kuria Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį pakeitė. Buvo panaikinta nuosprendžio dalis, kuria D. Kriaučiūnui paskirta bausmė laisvės atėmimas 20 metų. Ir paliktas galioti Šiaulių apygardos teismo nuosprendis dėl įkalinimo iki gyvos galvos.
Interpretuodamas šiuos trijų instancijų teismų sprendimus, D. Kriaučiūnas siekė įrodyti, kad yra nuteistas neteisėtai. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas atmetė jo skundą.
Pabėgimo scenarijus
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad incidentas Šiaulių tardymo izoliatoriuje įvyko 2020 metų sausio 28-sios vakarą, apie 21 val. Įkaite buvo paimta nuteistąjį iki gyvos galvos lydėjusi Saugumo valdymo skyriaus specialistė.
Kalėjimų departamento atstovai informavo, kad incidentas įvyko Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminiame korpuse, kai koridoriumi vedamas D. Kriaučiūnas, grasindamas savadarbiu duriamuoju įrankiu jį lydėjusiai pareigūnei, pasikėsino pasišalinti iš tardymo izoliatoriaus.
Kiti pamainoje dirbę pareigūnai, įvertinę situaciją ir siekdami apsaugoti pareigūnę nuo sužalojimų, kontroliuodami nuteistojo judėjimą ir jį lydėdami, leido jam išeiti iš režiminės teritorijos.
Už įstaigos vartų nuteistasis paleido pareigūnę ir bandant pasišalinti, buvo sulaikytas pataisos įstaigos ir į pagalbą atvykusių policijos pareigūnų. Pataisos pareigūnai nuteistojo sulaikymo metu panaudojo elektros impulsinį prietaisą. Laisvės atėmimo bausmę už nužudymą jis atlieka nuo 2003 m.
Pareigūnė dėl paviršinių kaklo sužalojimų buvo pristatyta į gydymo įstaigą. Priminus, kokį žiaurų nusikaltimą D. Kriaučiūnas įvykdė prieš beveik du dešimtmečius, galima teigti, kad pareigūnei dar labai pasisekė.
Nužudė dvi 18-metes
Bausmės iki gyvos galvos D. Kriaučiūnas sulaukė už 2003 m. įvykdytą dvigubą žmogžudystę. Tąkart vos prieš mėnesį tapęs pilnamečiu, D. Kriaučiūnas, apimtas įsiūčio, dėl užgaulaus žodžio nužudė dvi pažįstamas bendraamžes merginas.
Dovydui išsisukti bandė padėti jo motina, diplomuota teisininkė, buvusi policijos sistemos darbuotoja, bet žudikas sulaukė pačios griežčiausios bausmės. Šio žiauraus nusikaltimo aplinkybės buvo aprašytos kriminalinių naujienų laikraštyje „Akistata“.
Viskas prasidėjo nuo to, kad sutuoktiniai šiauliečiai Jonaičiai (pavardė pakeista - aut. past.) 2000-siais su dviem nepilnamečiais vaikais išvyko laimės ieškoti į Angliją. Tiesa, emigrantai nutarė nenukirsti saitų su gimtine, todėl Šiauliuose, Lyros gatvėje, nuosavo buto nepardavė, nuolat iš Anglijos siuntė pinigų jam išlaikyti.
2003-siais Jonaičių dukrai Aušrai sukako 18 metų. Mergina jau dirbo, buvo labai savarankiška, tad tėvai nepabijojo tų pačių metų gegužę jos vienos išleisti skristi atostogų į Lietuvą, patys planuodami atvykti kiek vėliau. Mergina sėkmingai atskrido ir beveik mėnesį tėvų bute Šiauliuose gyveno viena, kasdien telefonu pranešdama mamai, kad viskas gerai.
Birželio 25-ąją skambučiai netikėtai nutrūko – Aušra nustojo skambinti, o surinkusi dukros numerį jos mama vis išgirsdavo, kad telefonas išjungtas arba yra už ryšio zonos. Labai sunerimusi moteris paskambino Šiauliuose gyvenančiam savo tėvui, turinčiam jos buto raktus, ir paprašė, kad šis užsuktų į butą ir pažiūrėtų, kodėl gi dukra nutilusi.
Radęs užrakintas buto duris vyriškis pagalvojo, kad anūkė bus kur nors išvykusi savaitgaliui, todėl dar nepanikavo. Kai niekas į butą neįsileido ir birželio 29-ąją, vyras grįžo su raktais bei atrakinęs duris nedrąsiai įžengė į butą.
Žudikas nukirto pirštą
Vyras išvydo košmarišką vaizdą – bute gulėjo žiauriai nužudytos anūkės ir dar kažkokios merginos lavonai. Apžiūrėdami nusikaltimo vietą šiurpo net visko matę pareigūnai – dvi merginos buvo uždaužytos metaliniu strypu, subadytos peiliu, perpjautos jų rankų venos.
Sudarkytas Aušros kūnas rastas virtuvėje. Miegamajame tysojo jos draugės ir kaimynės bendraamžės Indrės lavonas, uždengtas paklode. Ekspertai nustatė, kad merginos nužudytos prieš kelias dienas. Kaimynai tvirtino nieko įtartino negirdėję, apsižiūrėjęs Kazimieras pastebėjo, jog dingęs televizorius, muzikinis centras bei dar kai kurie daiktai.
Kadangi buto durys nelaužtos, buvo iškelta versija, kad merginas nužudė nusikaltėlis ar nusikaltėliai, kuriuos Aušra pažinojo ir pati įsileido į vidų. Nedelsiant buvo sudarytas merginų pažįstamų sąrašas. Nemažai padėjo ir bute aptiktas fotoaparatas. Išryškinę juostelę pareigūnai pamatė bute vykusių pobūvių scenas.
Fotoaparate įamžintos išgertuvių ir net glamonių scenos. Tačiau pareigūnams rūpėjo ne moralė – jie nustatinėjo pavardes visų, kuriuos tik buvo įmanoma pažinti nuotraukose, juos gaudė ir tardė. Liepos 1-ąją buvo sulaikytas dar vienas merginų pažįstamas – D. Kriaučiūnas.
Greitai praskydo ir prisipažino
2003-ųjų pavasarį D. Kriaučiūnui sukako 18 metų, jis šiaip ne taip baigė ir Šiaulių Lieporių vidurinę mokyklą, kurioje besimokydamas buvo apsivogęs. Sulaikydami Dovydą pareigūnai žinojo, kad vaikinas puikiai pažinojo nužudytąsias merginas – su Aušra jis lankė vieną vaikų darželį, vėliau kurį laiką mokėsi toje pačioje klasėje.
Parvykusiai iš Anglijos Aušrai buvo nuobodu vienai tuščiame bute, tad mergina dažnai pasikviesdavo tame pačiame name gyvenusią Indrę. Pastaroji pas Aušrą lankydavosi itin dažnai, neretai ir nakvodavo.
Sulaikytas Dovydas neneigė retkarčiais užeidavęs į Jonaičių butą, kur bendraudavęs su Aušra ir Indre. Pareigūnai skubiai atliko kratą jaunuolio kambaryje bei pas Dovydo merginą surado iš Jonaičių buto dingusių daiktų.
Svarbiausia, Dovydo draugė paliudijo, kad birželio 25-osios popietę Dovydas jai rodė tris nenaujus mobiliojo ryšio telefonus ir siūlė išsirinkti vieną dovanų. Lygiai tokius, kokius turėjo Aušra su Indre...
Paprašytas papasakoti kiekvieną minutę, kada ir kur buvo birželio paskutinę savaitę, vaikinas ėmė painiotis. Galop jis praskydo ir prisipažino nužudęs abi merginas.
Žudė įsiutęs už žodį
Pasak D. Kriaučiūno, birželio 25-osios vėlų rytą jis užsuko pas Aušrą pasišnekėti. Bute, kaip visuomet, rado ir Indrę, kuri tuo metu kilo iš lovos. Nežinia dėl ko vaikinas su merginomis virtuvėje susipyko. D. Kriaučiūnas teigė, kad merginos pasišaipė iš jo ir jo merginos. Dovydas į tai atsakė grasinimais.
Panelės neliko skolingos, D. Kriaučiūnui pagrasino, kad jų pažįstami vyrukai išmalsią jam snukį. Po tokių žodžių Dovydui užvirė kraujas – pasidavęs įniršiui jis trenkė Aušrai kumščiu į veidą ir, pačiupęs pirmą po ranka pasitaikiusį metalinį daiktą, smogė per viršugalvį.
Mergina nugriuvo, o Indrė cypdama apsisuko bėgti. Toli, aišku, nenubėgo. Miegamajame ją pavijęs žudikas ėmė iš visų jėgų daužyti gelžgaliu per galvą. Indrė jau gulėjo be sąmonės, o Dovydas nesiliovė ją daužyti. Vėliau ekspertai suskaičiavo 12 smūgių žymes.
Tada banditas atsikvošėjo ir kvailai nutarė merginas pribaigti, kad išvengtų atsakomybės. Jis virtuvėje susirado aštrų virtuvinį peilį, grįžo į miegamąjį, pasilenkė prie gulinčios Indrės ir perrėžė abiejų rankų venas, kad mirtinai nukraujuotų. Sugrįžęs į virtuvę pribaigė Aušrą.
Užklojęs lavonus vogė
Pribaigęs merginas, žmogžudys nepuolė bėgti. Jis šaltakraujiškai ant lavonų užmetė po audeklą ir neskubėdamas ėmėsi bute šeimininkauti. Nužudytųjų kūnams nespėjus atšalti, jis iš Aušros mobiliojo ryšio telefonu paskambino savo draugei ir pakvietė į pasimatymą. Išeidamas kruopščiai užrakino duris, raktą įsidėjo į kišenę.
Susitikęs su mergina jis jai parodė pavogtus telefonus ir išdidus pasiūlė kurį nors vieną išsirinkti dovanų. Antrąjį telefoną išgama pasiliko sau, o trečią pardavė pažįstamam vaikinui. Sutemus Dovydas sugrįžo į butą dar du kartus. Žengdamas per tamsoje gulinčius lavonus, išsinešė televizorių, sugrįžęs pavogė muzikinį centrą, drabužių, kosmetikos (ją vėliau irgi padovanojo savo panelei) bei kitokių vertingesnių smulkmenų.
Televizorių D. Kriaučiūnas pasistatė savo kambaryje, o muzikinį centrą nunešė į lombardą. Tačiau prieš išmokėdamas pinigus lombardo darbuotojas pareikalavo paso. D. Kriaučiūnas staiga atsikvošėjęs išsigando, kad pagal likusį įrašą gali įkliūti. Jis pamelavo dokumentą tuoj atnešiąs, o pats tuo metu paprašė draugo, kad šis skubiai lombarde išpirktų muzikinį centrą. Darbuotojas daiktą pardavė nebelaukdamas jo savininko paso. Už šią paslaugą žudikas muzikinį centrą leido pasilikti draugui.
Tokius savo parodymus D. Kriaučiūnas pakartojo girdint advokatui, nuvežtas į butą parodė, kaip ir kur žudė Aušrą su Indre. Ekspertai merginų panagėse rado mikrodalelių nuo Dovydo drabužių.
Motinos pamokytas ėmė meluoti
Netrukus po to D. Kriaučiūnui buvo leista pasimatyti su motina, tuo metu dirbusia Šiaulių teritorinės muitinės Teisės ir teisėtvarkos skyriaus viršininke. Po pasimatymo kalinys išsigynė savo prisipažinimo, ėmė tvirtinti, kad save apkalbėjo policininkų kankinamas. Maža to, D. Kriaučiūno kameroje paslaptingu būdu atsirado mobiliojo ryšio telefonas.
Žudikas susitikdavo su motina ir kalbėdavosi, ką ir kaip jam reikėtų daryti. Nežinodamas, kad pokalbiai įrašinėjami, kalinys taip pat ėmė nuolat skambinėti mamai, o ši sūnui žarstė patarimus, ką šnekėti tardytojams, o ką nutylėti.
Prasidėjus sūnaus teismui motina užmiršo savo griežtumą ir jau reikalavo Dovydą dėl žmogžudysčių visai išteisinti – jis, girdi, nežudė. Žudė... mafija. Proceso metu pasireiškė moters ir protingumas, ir ūmus būdas. Pertraukų tarp posėdžių metu teisiamojo motina ne sykį su nužudytųjų mamomis kalbėjo pakeltu balsu, o kartą vienai jų parodė liežuvį.
Už tai labai protingu ėjimu teisininkai vadina moters bei advokato pasiektą reikalavimą teisiamajam skirti socialinę ekspertizę, kuri išaiškintų, ar jos aštuoniolikmetis vienturtis – socialiai subrendęs. Mat jei pagal naujo Baudžiamojo kodekso įstatymus pavyktų įrodyti, kad žudydamas dvi merginas Dovydukas buvo paikas nesubrendėlis berniukas, jam teismas galėtų skirti bausmę tik kaip nepilnamečiui – daugiausia 10 metų.
Po mėnesio teisme skelbiant ekspertizės išvadą teisiamojo motina aiktelėjo – Dovydas pripažintas socialiai subrendęs, puikiai suvokiantis atsakomybę bei galimas savo veiksmų pasekmes. Prieš masę įrodymų beliko juokingi advokato argumentai: „Peiliu ir strypu ginkluotas Dovydas nebūtų galėjęs įveikti dviejų merginų“...
Tardamas paskutinį žodį D. Kriaučiūnas eilinį kartą pakartojo save apkalbėjęs, merginų nežudęs, kaltino policininkus smurtu bei teigė tiek daug daiktų, kiek įrašyta kaltinamojoje išvadoje, jis nepavogęs – vaikinas vis dar tikėjo atsipirkti keleriais metais už grotų... Baigdamas kaltinamasis paprašė teismo vėl apklausti jo motiną, kuri neva jau pasakysianti žudikų vardus. Ši pigi išmonė teismui buvo visai neįdomi, moters niekas nieko nebeklausė.
