Vyriausybė apsvarstė Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategiją, kad pateiktų ją Seimui. Tokia strategija – būtinas dalykas, ir nieko keisto, kad ji kuriama. Keista yra veiksmų seka. Strategija bus pateikta Seimui kartu su keliais energetikos plėtrai svarbiais įstatymais. Ar neturėjo pamatinis dokumentas atsirasti ir būti apsvarstytas anks čiau – prieš visus tuos įstatymus?
Buityje viskas aišku: pavyzdžiui, taburetę patartina pirmiausiai nusibraižyti ant popieriaus ar bent jau mintyse ir tik paskui ją sukalti. Gerai dar žinoti, iš kur paimsi lentų. Tačiau sudėtingi technologiniai projektai Lietuvoje kažkodėl daromi atvirkščia tvarka. Pirmiausiai kas nors pradeda bet kaip kalinėti vinis, paskui ima krapštyti plikę, vaizduodamas, kad mąsto.
Pavyzdėlis – viešojoje erdvėje nebuvo diskusijų dėl palyginti nereikšmingą fakto, kad dujų terminalo nuomos sutartis su Norvegija jau pasirašyta, o terminalo poveikio aplinkai studijos dar nėra. Toks įspūdis, kad jokios išvados apie poveikį gamtai jau nepakeis sprendimo, ir terminalas vis tiek plūduriuos prie Lietuvos pakrantės – galima tiktai svarstyti, kuri iš kelių vietų geresnė.
Dabartinė valdžia panašiai stumia į priekį ir Visagino atominės elektrinės (VAE) statybą. Kaip jau Lietuvoje įprasta, vežimas pastatytas prieš arklį – pirmiau elektrinė, paskui energetikos vystymo planas.
Energetinės nepriklausomybės strategiją aprašinėta datomis – 2020 m., 2030 m., 2050 m. Dabartinės valdžios atstovai maždaug prieš metus polemizavo su a.a. Bronislovu Lubiu, kuris siūlė atsižvelgti į technologijų pažangą.
Anot B.Lubio, dar nepastačius VAE, pasaulyje gali atsirasti maži iki 45 megavatų galingumo branduoliniai reaktoriai, ir gremėzdiška VAE bus morališkai pasenusi. Tada išmanioji valdžia jam atsakė, kad kalbos apie tokius reaktorius yra nukreiptos galbūt 10, 15, 20 metų į priekį, kadangi tiktai tada galima tikėtis, kad atsiras licencijuoti pramoniniai tokių reaktorių pavyzdžiai. Tačiau tuo metu, tikėkimės, veiks ir VAE, jeigu tik bus pastatyta. Veiks ir bus technologinė seniena.
Cunamio sukelta avarija Fukušimoje dar labiau supainiojo energetikos plėtros dilemą: viena vertus, atominės elektrinės į atmosferą išmeta labai mažai anglies dvideginio, kita vertus, reaktoriai nėra saugūs.
Dėl šių ir kitų priežasčių branduolinių jėgainių gamintojai patiria sunkumų. Antai vis blogesnę reputaciją įgaunanti Prancūzijos valstybinė kompanija „Areva“, dėl kurios kaltės labai pabrango užvilkinta atominės elektrinės statyba Suomijoje, šįmet paskelbė patyrusi 1,6 milijardo dolerių nuostolių. Kompanija planavo, kad apytiksliai iki 2020 m. gaus užsakymų maždaug 50 reaktorių. Tačiau nuo 2007 m. neužsakyta nė vieno.
Esama skaičiavimų, kad dėl padidėjusių saugumo reikalavimų atominių elektrinių gaminama energija gali pabrangti iki 50 proc.
Lietuvos valdžios pasirinktos Japonijos ir JAV kompanijos „Hitachi-GE“ kelias irgi ne rožėmis klotas - 2009 m. ji pralaimėjo konkursą Jungtiniuose Arabų Emiratuose.
Tokiomis aplinkybėmis Lietuva yra ne tiktai narsi, bet ir savotiškai labdaringa valstybė – ji nori ištiesti pagalbos ranką sunkumų patiriantiems branduolinių jėgainių gamintojams. Bet argi gaila?
