Savo patirtimi su naujienų portalu tv3.lt pasidalijo vilnietės Marija ir Julija (tikri vardai redakcijai žinomi – aut. past.). Abi ištekėjo pernai vasarą.
Bažnytinei santuokai su savo antrosiomis pusėmis moterys ėmė ruoštis keletą mėnesių prieš vestuves. Iš pradžių bažnyčiai reikėjo pristatyti tam tikrus dokumentus.
„Mums daug dokumentų nereikėjo. Kadangi aš esu stačiatikė, o mano vyras katalikas ir mes tuokėmės katalikų bažnyčioje, man reikėjo atnešti įrodymą, kad esu krikštyta. Bet, manau, čia yra bažnyčios klausimas – kuo mažiau populiari bažnyčia, tuo mažiau dalykų reikalauja“, – sako Marija.
Nors Julija taip pat tuokėsi sostinėje, tik kitoje bažnyčioje, jai reikėjo pateikti daugiau pažymų.
„Krikšto liudijimų, sutvirtinimo sakramentų liudijimų ir išrašo iš gyvenamosios parapijos kunigo, kad leidžia tuoktis kitoje parapijoje“, – vardija ji.
Sutarusios dėl vestuvių, Marija ir Julija su savo partneriais pradėjo privalomus sužadėtinių kursus.
„Ten buvo labai faini kursai, mes visiškai nesitikėjome. Čia nebuvo kažkokie Bažnyčios pamokslai. Tai buvo anglų ar amerikiečių pora, šeimos psichologai. Jie vedė paskaitas, kuriose iš psichologinės pusės pasakojo apie santykius“, – prisimena Marija. Ji, kaip ir Julija kursus lankė nuotoliniu būdu.
„[Kursai] vyko apie šešias savaites. Kiekvieną sekmadienį į online platformą įkeldavo medžiagą. Ten būdavo video, kuriuos įrašydavo pora iš užsienio. Pamokos suskirstytos į temas, pavyzdžiui, šeimos vertybės, meilės suvokimas, bendri ateities planai (bendros sąskaitos, bendras biudžetas ir pan.). Paskui pagal tą temą koks nors uždavinukas“, – pasakoja Julija.
Kursai nustebino
Naujienų portalas tv3.lt pasidomėjo, kas labiausiai nustebino lankant sužadėtinių kursus.
„Galvojau, kad tai bus laiko išmetimas veltui, bet mums abiems patiko labiau nei tikėjomės. Parinktos geros temos, patiko padiskutuoti, labiau išsiaiškinti tarpusavyje kažkokius klausimus. Būna, kai kurie klausimai atrodo kaip ir akivaizdūs, bet apie juos niekada nešnekėjai. Tai padėjo susidėlioti taškus ant „i“, – pasakoja Julija.
Tačiau Marijai patiko ne viskas. „Iš septynių pamokų gal penkios buvo tos labai fainos, kur nesvarbu, tuokiatės ar ne, labai įdomu paklausyti apie žmonių santykius. Dar dvi pamokos buvo vedamos Bažnyčios: viena, grubiai tariant, apie anatomiją, moters ciklus ir nėštumo planavimą, kita – pamokslai apie tai, kaip krikščioniška šeima turi gyvent. Šitie nei patiko, nei tiko, nei buvo įdomu“, – teigė ji.
Įspėja planuoti laiką
Pats pirmas žingsnis, kurį turi padaryti bažnyčioje norintys susituokti sužadėtiniai – nueiti pas kunigą, sako Lietuvos šeimos centro direktorė Vijoleta Vitkauskienė. Būtent kunigas patvirtins, kokių dokumentų reikia.
Tačiau kelių dokumentų reikia beveik visada: asmens tapatybės kortelės arba paso, krikšto pažymos, sutvirtinimo sakramento pažymėjimo, o jei pora tuokiasi ne savo parapijoje – leidimo tuoktis už jos ribų.
Būna, kad kai kurie žmonės neturi sutvirtinimo sakramento. Tam, kad spėtų pereiti kursus ir, jei reikia, pasiruoštų sutvirtinimui iki vestuvių, sužadėtiniams reikėtų nelaukti ir į norimą bažnyčią kreiptis kuo anksčiau.
„Geriausia, kai sutuoktiniai pradeda dalykus aiškintis prieš metus. Penki mėnesiai yra kritinis laikotarpis, jeigu sužadėtiniai mėgsta stresą“, – šypteli V. Vitkauskienė.
Keturi būdai pasiruošti santuokai
Pasiruošti santuokai bažnyčioje galima keliais būdais. Lietuvos šeimos centras siūlo keturis: susitikimus grupėmis, paskaitų ciklą, nuotolines paskaitas ir mokymus vienuolyne.
Grupėje susirenka 8–10, kai kur 6 poros. Jos gauna medžiagą – sąsiuvinį „Užrašai kūrybingiems pasimatymams“, kuriame yra klausimai įvairiomis temomis apie santykius, šeimos planavimą.
Grupinius užsiėmimus dažniausiai veda tam paruošta sutuoktinių pora arba profesionalai: psichologai, socialiniai darbuotojai, pedagogai ir kiti.
Per mokymus sužadėtiniai pasidalija savo mintimis ir poroje, ir visoje grupėje. Anot V. Vitkauskienės, tai padeda pažiūrėti į santykius kitu kampu, atsakyti į klausimus, kurie atrodo savaime suprantami, arba pasikalbėti temomis, kurioms yra noro, bet neaišku, kaip pradėti.
Paskaitų ciklas skirtas tiems, kurių įtemptas grafikas ir neturi laiko atvykti į grupinius užsiėmimus. Paskaitų srautai vyksta dviejose vietose, Vilniuje ir Kaune.
Nuotoliniai kursai dažniausiai yra susirašinėjimas, jei pora duotos medžiagos nesupranta arba neturi galimybių į ją įsigilinti. Sužadėtiniai internetu gauna medžiagą, ją perskaito ir atsako į tam tikrus klausimus.
Kursai vienuolyne vyksta tik Vilniuje, juos veda vienuolis. Tai lėti mokymai, trunkantys apie 7 mėnesius, todėl jeigu porai trūksta kokio nors sakramento, jie neskubėdami per 7 mėnesius gali jam pasiruošti ir gauti.
„Gyvi“ sužadėtinių kursai vyksta apie 2 mėnesius, nuotoliniai – apie 3, vienuolyne – 7.
Stafkė – 200 eurų
Pasak V. Vitkauskienės, rinkliava už kursus yra nuo 60 iki 120 eurų. Į šią kainą įeina medžiaga sužadėtiniams, lektorių darbas su jais, smulkesnės išlaidos (kavos pertraukėlėms ir pan.). Suma priklauso nuo miesto dydžio, kursų formos.
Tačiau bendra suma tuokiantis bažnyčioje gali būti kur kas didesnė.
„Tu neturi nieko mokėti, bet vis vien yra nerašyta taisyklė aukoti bažnyčiai. Kiek žinau, dabar stafkė yra 200 eurų. Plius, dar turėjome susimokėti už bažnyčios papuošimą gėlėmis. Tai nėra privaloma, bet prieš mus irgi vyko vestuvės, tai nelabai buvo pasirinkimo. Sakė, jei patinka toks papuošimas, koks bus prieš mus, galim pasidalint tą sumą per pusę“, – pasakoja Marija.
Vestuvės bažnyčioje – dėl atmosferos
Ir Marija, ir Julija teigia kartu su savo vyrais nesantys religingi žmonės, tačiau pasirinkimą tuoktis bažnyčioje, o ne santuokų rūmuose, lėmė noras amžiną meilę pažadėti ypatingoje vietoje.
„Sakyčiau, kad mums sutuoktuvės bažnyčioje buvo labiau formalumas ir gražesnė vestuvių versija nei tuokiantis santuokų rūmuose. Pasakyti, kad mes esam labai religingi ir kad susituokimas bažnyčioje labai daug reiškia, tikrai negaliu.
Bet vis vien kažkas tame yra, kai tu stovi ne santuokų rūmų salėje, o ypatingoje vietoje – tai priduoda kažką kito“, – sako Marija.
Julija priduria, kad tuoktuvės bažnyčioje turi įtakos santykiams.
„Nesakyčiau, kad žiūrėjome į santuoką kaip į formalumą, nes būtų užtekę į zaksą nuvažiuoti ir susirašyti. Galbūt žiūrėjome į tai kaip į šeimos sukūrimo žingsnį iš dvasinės pusės. Bet abu nesame labai tikintys, tai [mūsų požiūris į santuoką] – per viduriuką.
Ar tai kažką pakeitė? Sakyčiau, santuokos įžadų davimas bažnyčioje padaro stiprų psichologinį, emocinį žingsnį. Tada jauti, kad santykiai sutvirtėja“, – sako ji.
Pasiruošimas vestuvėms ne visada jomis baigiasi
V. Vitkauskienė sako, kad kursai skirti ne tik pasiruošti ceremonijai, bet ir geriau pažinti savo partnerį. Būna, kad po jų kai kurios poros nusprendžia likti tik draugais. Anot Šeimos centro direktorės, tai nėra blogas ženklas, tiesiog žmogus pamato, kad kitas – ne jam.
Vis dėlto kai kurias santykių spragas galima nesunkiai išspręsti.
„Ruošiu užsieniečius arba poras, kuriose vienas lietuvis(-ė), kitas – užsienietis(-ė). Labai įdomu, kaip jie derina skirtingas kultūras.
Pavyzdžiui, ruošiu santuokai porą – lietuvę ir ispaną. Ji mėgsta tylą ir ramybę, nes dirba darbą, kuriame reikia daug bendrauti. O pas jį nuo vaikystės visada būdavo įjungtas televizorius, dažnai ne vienas, todėl triukšmas jam netrukdo. Kaip abiem sutarti?
Pirmas dalykas yra suprasti, iš kur tai kyla: kodėl jai reikia tylos, kodėl jam reikia foninio garso? Svarbu vienam su kitu pasidalinti priežastimis ir nepiktnaudžiauti, kad dabar visą laiką bus įjungtas televizorius, arba visą laiką bus tyla.
Mes sakome: tuokiamės ne su savo tiesa, o su kitu žmogumi“, – šypteli V. Vitkauskienė.
