Naujienų portale tv3.lt apžvelgiami tam tikri partijų siūlymai prieš rinkimus ir, kaip pavyko juos įgyvendinti. Tiesa, verta prisiminti, kad 2012 metais partijų programose buvo daugiau bendrų nei konkrečių pažadų. Politologai teigia, kad taip daroma dėl to, jog apsikeitus ekonominei situacijai būtų galima keisti savo nuomonę ar lengviau išsisukti teigiant, kad tai rinkėjai nesuprato programoje išdėstytos medžiagos.
Žemės ūkiui ir finansų sektoriui tikrai nepalengvėjo
Diskusijų nemažai sukėlęs Žemės „saugiklių“ įstatymas yra vienas tų, kuris realybėje neatitinka partijų programos. Mat jose buvo žadėta skatinti pradėti užsiimti žemės ūkiu, o įstatymas ne tik apribojo galimybes dideliems ūkiams plėsti savo veiklą, bet ir jauniesiems ūkininkams pradėti.
2014 m. pavasarį įsigaliojus šiam įstatymui juo įtvirtina, kad ūkininkams neleidžiama įsigyti daugiau nei 500 hektarų žemės, jauni ūkininkai norintys įsigyti 10 ha ir daugiau dirbamos žemės, privalo ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius dešimt metų vykdyti žemės ūkio veiklą ir deklaruoti žemės ūkio naudmenas, o įsigyjant daugiau kaip 10 ha žemės reikia gauti Nacionalinės žemės tarnybos leidimą, parduoti ją galima tik pagal paskirtį naudojus ją penkerius metus.
Už įstatymą balsavo 78, prieš – 7, susilaikė 5 Seimo nariai. Tarp balsavusių prieš keli Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio nariai. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas mano, kad dalis politikų, kurie balsavo už, sąžiningai galvojo, kad padeda žemės ūkiui.
„Mes sakėme, kad draudimais laisvai pirkti ir parduoti, dirbtinai sumažinama žemės kaina. Dalis politikų sakė, kad tai yra gerai, nes ūkininkai įsigis pigiau. Mano galva tai negerai, bet dalis balsavusių žmonių šventai įsitikinę, kad jie padeda žemės ūkiui“, – sako Ž. Šilėnas
Ekonomisto teigimu, iš tikrųjų įstatymu kenkiama tam žemės ūkiui, kuris turi ateitį. Vakarų Europos ūkiai yra didesni nei 500 ha, tad konkuruoti su jais lietuviams tampa sunkiau. Be to įvyksta neteisybė tuo atžvilgiu, kad ūkiai, kurie buvo didesni nei 500 ha prieš įstatymą, taip ir lieka tokio dydžio.
„Šis įstatymas labai trukdo naujiems žaidėjams plėstis. Be to yra ne viena žemės ūkio įmonė, kuri nori plėstis, konkurencingai veikia, neprašo pašalpų – jiems įstatymas kenkia. Sėkmingi ūkininkai negali plėsti savo ūkio, sudaromos kliūtys pradėti ūkininkauti naujiems. Europos Komisija oficialiai prašo įstatymą keisti, nes jis apriboja laisvo kapitalo judėjimą ir pažeidžia įsisteigimo laisvę, prieštarauja Lietuvos su kitomis šalimis sudarytoms užsienio investicijų apsaugos sutartims“, – komentuoja ekonomistas.
Nepalankių įstatymų neišvengė ir pienininkai. Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymu, arba kitaip Pieno įstatymu įtvirtintas draudimas „nepagrįstai” mažinti žalio pieno pirkimo kainą. Jei žalio pieno pirkėjas mažina žalio pieno pirkimo kainą daugiau nei 3 procentiniais punktais, jis privalo pagrįsti šios kainos mažinimą ir tokį pagrindimą pateikti Rinkos reguliavimo agentūrai.
Už balsavo 67, prieš – 1, susilaikė – 4. Vienintelis pries balsas nuskambėjo iš liberalų.
Ž. Šilėno teigimu, įstatymas verslo sąlygų nepalengvino, o tik įvedė papildomą biurokratinę naštą ir apribojo konkurenciją.
LLRI informuoja, kad įstatymu buvo sukurtos papildomos išlaidos pieno produktų gamybos ir prekybos grandinėje, padidėjo galutinė prekės kaina, užkrauta papildoma administracinė našta gamintojams, pardavėjams ir kontrolės institucijoms.
„Pieno įstatymu politikai stoja į vieno verslo pusę. Yra trys segmentai: tie, kurie gamina žaliavinį pieną, tie, kurie perdirba tą pieną ir gamina produktus bei prekybininkai. Tos trys verslo grupės konkuruoja. Politikai aiškiai stojo į to verslo pusę, kuris gamina žaliavinę medžiagą. Bando savo kišimąsi pateisinti vartotojų apsauga, tačiau pieno įstatymas nė per nago juodymą nepadeda vartotojams, gal net kenkia“, – įsitikinęs Ž. Šilėnas.
Tarp tokių įstatymų, kuomet prisidengiama vartotojų apsauga, ekonomistas priskirtų ir banko paslaugų kainų reguliavimas bei sugriežtintas greitųjų kreditų išdavimo taisykles.
Už pastarąjį balsavo net 108 Seimo nariai ir tik vienas prieš iš Mišrios Seimo narių grupės. Tiesa Lietuvos socialdemokratų partija savo programoje minėjo, kad reikia labiau kontroliuoti bankininkus, jog šie vykdytų atsakingą ūkio kreditavimą. Visgi programoje turėta omeny ne greituosius kreditus, o skolinimą leidusį išsipūsti NT burbului 2008 metais.
O štai konservatoriai siūlė, kad būtų sukurti nebankiniai finansavimo šaltiniai, jof taip sumažėtų priklausomybė nuo bankinių paskolų. Priešingai nei programoje, alternatyvios skolinimosi platformos pradėjo kurtis ir be Vyriausybės pastangų ir lėšų.
Ž. Šilėnas komentuoja, kad pati valdžia žmones nustūmė į vartojamo kreditų rinką, kuomet sugriežtino skolinimosi iš banko reikalavimus.
„Kai kurie žmonės, kurie neturi kreditinės kortelės, nes niekas neišduotų ar negali pasiskolinti iš banko, nes neatitinka reikalavimų, jiems vienintelė išeitis – greitieji kreditai. Valdžia iš vienos pusės pati paskatino, o po to puola reguliuoti neva vartotojo naudai“, – vertina ekonomistas.
Jis taip pat teigia, kad banko paslaugų krepšelio kainos ribojimu irgi prisidengta minint vartotojų apsaugą. Tačiau bankai jau dabar vartotojams siūlo įvairių atsiskaitymo planų.
„Bankai bus įpareigoti teikti paslaugą, kuri jiems neapsimoka. Ilgainiui arba už tokią paslaugą kiti vartotojai sumokės perk kitas paslaugas, arba matysime tendenciją, kuri jau prasidėjo, kad mažės banko padalinių, paslaugos kelsis į internetą. Dauguma, kurie balsuoja galvoja, kad daro gerai dėl vartotojų apsaugos ir nekenkia verslui“, – svarsto ekonomistas.
Jo nuomone, geriausiai įkainius palaiko konkurencija. Už įstatymą balsavo 72, prieš – 0, susilaikė – 12. Daugiausia liberalai.
Viešbučių pergalė ir Kodekso įgyvendinimas
Vienas didžiausių šios kadencijos laimėjimų – naujasis Darbo kodeksas. Konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, dariečiai – visi savo programose akcentavo, kad reikia stengtis daro santykius padaryti lankstesnius.
„Supaprastinsime darbo santykius keisdami Darbo kodeksą. Supaprastinsime darbo laiko apskaitos taisykles: dėl lankstesnio darbo laiko turi susitarti dirbantieji ir darbdaviai. Greta kolektyvinių sutarčių turi galioti ir individualūs susitarimai, kolektyvinėmis sutartimis bus galima nustatyti tai, ką šiandien daugeliu atvejų reglamentuoja Darbo kodeksas“, – rašė liberalai.
„Paveldėtas darbo santykių reglamentavimas, kuris tariamai saugo darbuotoją nuo išnaudotojo darbdavio, nebeatitinka nūdienos realijų.
Darbuotojai, gaunantys dideles algas, nėra silpnoji derybų pusė – jie sugeba susiderėti dėl aukštų atlyginimų ir papildomų sąlygų su savo darbdaviais. Dabartinis darbo kodeksas tuos susitarimus riboja, nereikalingai suvaržydamas tiek darbuotojo, tiek ir darbdavio laisvę“, – rašė konservatoriai.
Nors galiausiai balsavime jie pritarė prezidentės veto pataisoms, kad darbuotojas yra silpnesnioji pusė. Ž. Šilėnas komentuoja, kad taip yra dėl to, jog Darbo kodeksas aprėpia ne tik daugiau uždirbančiųjų nuostatą. Anksčiau buvo siūlymas, kad žmogus uždirbantis apie 6500 litų turėtų galėti sudaryti susitarimus pats. Tad tai nėra grynas neatitikimas tarp pažadų ir balsavimo.
„Abstraktumai partijų programose kartais nėra blogai, jie įvardija bendrą partijų kryptį“, – teigia ekonomistas.
Už Darbo kodeksą be prezidentės pataisų balsavo 74, prieš – 39, susilaikė – 10. Daugiausia balsavusiųjų pries iš Tėvynęs Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos bei Mišrios Seimo narių grupės.
Verslo aplinkai padėjo ir lengvatinis 9 proc. PVM apgyvendinimo paslaugoms. Lengvatinio PVM taikymą šiems verslams savo programoje buvo nurodę socialdemokratai ir Lenkų rinkimų akcija. Iš pradžių norėta nustatyti 5 proc. lengvatinį PVM, bet įstatymas priimtas su prezidentės pataisomis.
Už balsavo 66 Seimo nariai, prieš – 2, susilaikė 3 parlamentarai. Keista tai, kad vienas Lenkų rinkimų partijos narys balsavo prieš.
Ž. Šilėną stebina tik tai, kad pagal bendrą logiką, jei pripažįstame kad mažesnis PVM tarifas mažina kainas ir padeda įmonėms konkuruoti, tai tas pats mažesnis PVM tarifas galėtų būti taikomas visoms produktų grupės ir paslaugoms, o ne tik vienai sričiai.
