Kaip mums traktuoti Rusiją, kaip Lietuvai elgtis? Plačios diskusijos šia tema Lietuvoje turbūt nesiliaus niekada. Pastaruoju metu kilo eilinis šių diskusijų pagyvėjimas ir tai gerai – netipiškas, kiek palankesnes Rusijai nuomones išreiškė kai kurie politologai, o ne kairiųjų ar populistinių partijų veikėjai, kaip tai būna įprasta.
Tiesą pasakius, du politologai, tad pranešimo antraštė: „Europarlamentaras nesutinka su politologų „pragmatika“ kuriam laikui Rusijai nepriminti okupacijos fakto“, – gali suklaidinti: pamanytum, kad kalbama apie kažkokią universalią politologų poziciją.
Taigi Česlovas Laurinavičius pasiūlė kurį laiką nepriminti Rusijai buvusios okupacijos ir taip siekti pragmatiškai gerinti santykius. Jam pritarė Raimundas Lopata. Vytautas Landsbergis nesutiko su nuomone, kad reikėtų, pasak jo, „nutilti apie okupaciją ir leisti imperijai netramdomai kraipyti istoriją“. Iš tikrųjų keista girdėti argumentus, kad Lietuva staiga šiuo klausimu turėtų užsičiaupti ir kaip tik tuo laikotarpiu, kai aukščiausi Rusijos valdžios atstovai, tarp jų ir pats prezidentas Vladimiras Putinas, atkakliai bando neigti okupacijos faktą. Būtent jeigu jie tai pripažintų, tada dialoge su Rusija gal ir vertėtų nebeeskaluoti šios temos.
Tai, kad Rusijos prezidentas neseniai pareiškė apgailestavimą dėl Sovietų Sąjungos agresijos Vengrijoje ir tuometinėje Čekoslovakijoje, byloja visų pirma apie visai kitokią tų šalių geopolitinę padėtį – juk jos net bendros sienos su Rusija neturi. Keista būtų įsivaizduoti, kad Lietuvai „prikandus liežuvį“ Rusijos prezidentas imtų apgailestauti dėl buvusios okupacijos. Galų gale tai yra jau daug kartų Lietuvoje apsvarstyta ir daugelio pripažinta esminė politinė nuostata – okupacija truko apie 50 metų, tai buvo visai neseniai ir apie tai negalima tylėti, juolab kad Rusija vengia pripažinti savo kaltę.
Tai visai nereiškia, kad nereikia pragmatinės ir geranoriškos politikos Rusijos atžvilgiu arba kad verta beprasmiškai erzinti didįjį kaimyną. Bet jeigu kaimynas erzinasi dėl labai nesenos ir mums skaudžios istorinės tiesos priminimo, čia mes negalime paminti savo orumo ir nusileisti. Patirtis rodo, kad tvirta laikysena (pavyzdžiui, dėl tranzitinių vizų vykstantiems į Kaliningrado sritį) buvo vaisinga – važinėja dabar Rusijos traukiniai per Lietuvą pagal mūsų nustatytas sąlygas, o abipusių ekonominių ryšių traukinys taip pat normaliai važiuoja, nepaisydamas istorijos traktavimo skirtumų.
O ir ne vienas politologas bei publicistas yra kalbėjęs apie tai, kad mažųjų zuikelių nuolaidžiavimas didžiajai meškai tik padidins meškos aroganciją ir apetitą. Paskutiniame „Atgimimo“ numeryje Stanislovas Kairys rašė: „Iš daugiametės ir nelinksmos santykių su Rusija patirties galime konstatuoti, jog tos šalies užsienio politikos konstruotojai „racionalų ir pragmatišką“ bendradarbiavimą su mažomis kaimyninėmis valstybėmis visų pirma supranta kaip pastarųjų nuolankumą“.
Daugiausia vandens ant šių diskusijų malūno buvo išlieta pernai, artėjant Rusijoje šventai Pergalės šventei (gegužės 9-ąją). Beje, Č. Laurinavičius bei R. Lopata, kaip ir daugelis kitų, tuo metu pasisakė už tai, kad esamomis aplinkybėmis Lietuvos prezidentas neturėtų vykti į Pergalės šventę Maskvoje.
Pasmerkti 1956 arba 1968 m. Sovietų Sąjungos veiksmus Rusijai lengviau dar ir dėl to, kad jie vyko ne Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. O šis karas, kaip jau aiškiai pamatėme per pernykščio jubiliejaus minėjimą, Rusijai yra šventas. Be kita ko, dar ir dėl to, kad šiaip jau XX a. istorijoje Rusija nelabai kuo turi pasigirti – tai bent jau šią pergalę ir visa, kas susiję su tuo karu, norima išlaikyti kaip šventenybę.
O žalos atlyginimas?
Tie patys politologai kviečia visuomenę padiskutuoti ir dėl to, ar verta reikalauti sovietinės okupacijos žalos atlyginimo (http://www.omni.lt/index.php?base/z_342186). Tad, būdami dalelė visuomenės, galime mesti grūdelį į šių diskusijų aruodą ir pritarti nuomonei, kad neverta to reikalauti. Galbūt tai ir yra ta pragmatiškos politikos galimybė, kuria reikia pasinaudoti. Pragmatiška dar ir ta prasme, kad net ir aktyviausiai kompensacijos klausimą keliantys politikai, matyt, supranta, kad jokios kompensacijos Rusija tikrai nemokės nei dabar, nei įsivaizduojamoje ateityje. Nei reikalaujamų 80 milijardų litų (!), nei vieno lito. Kai kuriais opiais klausimais Lietuva gali tikėtis liberalesnių Rusijos politikų paramos, bet už kompensacijos mokėjimą nepasisakys nė vienas Rusijos politikas.
Su okupacijos fakto pripažinimu žalos atlyginimo reikalavimas gal ir susijęs, tik ne taip kaip mums norėtųsi. Bandymai neigti buvusią okupaciją iš dalies ir skatinami tos aplinkybės, kad ją pripažinus sunkiau atmesti reikalavimą kompensuoti padarytą žalą. Rusija čia baiminasi ne tiek pačių Baltijos šalių keliamo reikalavimo, kiek galimybės įsivelti į platesnio masto tarptautinius ginčus. Labai maža tikimybė, kad tarptautinis teismas imtųsi tokio reikalo, dar mažiau šansų, kad pritartų tokiems Rusijai keliamiems reikalavimams, ir dar mažesnė galimybė, kad Rusija imtų ir sumokėtų kompensaciją. Bet šio klausimo kėlimas tarptautiniu mastu Rusijai būtų nemalonus. Tad geriau apskritai užsimerkus viską neigti, taip pat ir okupacijos realybę.
Žinoma, čia yra dar viena problema. Juk Lietuvoje tebegalioja įstatymas, įpareigojantis šalies Vyriausybę derėtis su Rusija dėl žalos atlyginimo. Tegul galioja, formaliai jis buvo vykdomas, Rusijai apie tai buvo pareikšta, o įgyvendinti šį įstatymą nėra jokių realių galimybių, tai priklauso ne nuo Lietuvos, tad reikia palikti šį įstatymą merdėti. Jokiu būdu negalima jo atšaukti, nes neabejotina, kad Rusijos propagandinė mašina iš atšaukimo išpūstų didelių nebūtų dalykų.
