Šiemet Lietuvos pažanga žmogaus teisių srityje bus vertinama Jungtinių Tautų (JT) Visuotinės periodinės peržiūros metu. Lietuvai siekiant būti išrinktai į JT Žmogaus teisių tarybą, ši peržiūra ir jos rezultatai – ypač svarbūs.
Spaudos konferencijoje „Besiruošiant žmogaus teisių egzaminui JT: šešėlinės ataskaitos pristatymas“ buvo pristatoma šešėlinė žmogaus teisių situacijos Lietuvoje ataskaita. Ekspertai išskiria daug sričių, kuriose reikalingi pokyčiai.
„Nėra priimti įstatymai, kurie padėtų žmonėms, susiduriantiems su smurtu šeimoje, persekiojimu, išžaginimu. Nėra priimtas Reprodukcinės sveikatos ir teisių įstatymas, o tokia padėtis labai apriboja jaunų moterų ir mergaičių sveikatos gydymo prieinamumą ir kokybę – saugius abortus ir kitas būtinas sveikatos paslaugas.
Trūksta sąlyginio požiūrio moterų, turinčių negalią ir patiriančių smurtą, aplinkoje“, – spaudos konferencijoje sako Diversity Develoment Group tyrėja Giedrė Blažytė.
Patys kasame sau duobę?
2016 m. Lietuvai JT buvo pateikusios siūlymą priimti Stambulo konvenciją ir Lietuva priėmė šią rekomendaciją.
Už rekomendacijos įgyvendinimą buvo paskirtos Socialinės apsaugos ir darbo, Užsienio reikalų bei Teisingumo ministerijos. Tačiau šių įgyvendinimų jos neįvykdė.
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė dr. Vilana Pilinkaitė Sotirovič pateikia argumentus, kodėl Lietuvai reikia ratifikuoti smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su ja konvenciją.
Jos teigimu, politikai bandantys apginti savo tradicijas ar pažiūras ne rimtai žiūri į šias problemas: „Mes kasame duobę, kurioje patys sėdime“, – sako ji.
„Jau praėjo aštuoni metai nuo to, kai Lietuva pasirašė šią konvenciją ir per tuos pradelstus aštuonis metus nepadarėme jokios pažangos. Pačioje konvencijoje yra įrašyta, kad Stambulo konvencija jau istoriškai yra susidariusi vyro ir moters nelygių galios santykių išraiška. Valstybė turi formuoti tokią politiką, kad jie nebūtų tokie hierarchiniai, bet eitų į kitokio elgesio kūrimą“, – priduria kalbėdama apie Stambulo konvencijos klausimą.
Ekspertų atlikto tyrimo metu nustatyta, kad per pastaruosius penkis metus smarkiai išaugo smurto artimoje aplinkoje apraiškų. Šis skaičius kasmet viršija 20 tūkst. ir kas 6 smurto pranešimas fiksuojamas dėl patirto smurto artimoje aplinkoje.
„Dinamika nesikeičia. Apie 80 proc. nukentėjusių yra moterys. 2020 m. statistika rodo, kad padaugėjo moterų nužudymų ir stiprių sužalojimų artimoje aplinkoje. Tai aliarmas, kuris parodo, kad sudėtingas pasekmes reikia pradėti įveikti. Kol kas jokios sistemingos sistemos čia nematome“, – toliau pasakoja V. Sotirovič.
Pastebėta, kad mokyklinio amžiaus asmenys neturi žinių apie seksualinio priekabiavimo požymių turintį elgesį, o patį pavydą jie linkę suvokti kaip romantinių santykių raišką ir nesieja jo su kito asmens kontrole ar persekiojimu.
„Nėra padaryta jokių žingsnių priekį. Dabartinė karta perima stereotipus, supratimą apie socialinius vaidmenis ir lyčių normas. Ir kol Stambulo ratifikavimo nebus, mes toliau kovosime su smurto šeimoje apraiškomis, prarasime gyvybes, sveikatą ir išteklius, nes problema savaime neišsispręs“, – teigia ekspertė.
Jai antrina ir G. Blažytė: „Tiek institucijos, tiek vaikus ir jaunimą atstovaujančios asociacijos veikia nominaliai, neturi išteklių poreikių patenkinimui. Bendra Lietuvos teisinė institucija nėra pakankamai įgyvendinti JT vaiko teisių konvencijos 29 straipsnyje tvirtintą siekį: parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje“.
LGBT pripažinimo trūkumas
Kalbėdama apie LGBT klausimą, G. Blažytė išskiria, kad pastebimas tos pačios lyties žmogaus teisių pripažinimo trūkumas.
Anot jos, jokie administraciniai veiksmai dar nėra nustatyti ir tai lemia translyčių žmonių diskriminaciją.
„Taip pat reiktų kalbėti apie LGBTI jaunimo padėtį. Nėra vykdomos jokios priemonės, susijusios su LGBTI jaunų žmonių poreikių tenkinimu, o tai susiję ir su švietimu jų ugdymo įstaigose“, – pasakoja G. Blažytė
2001 m. įsigaliojusiame Civiliniame kodekse (CK) buvo numatytas lyties keitimo ar pripažinimo galimybė, kurios nuostato dar nėra įgyvendintos.
„Reikia pripažinti, kad tai nėra išimtinis pavyzdys, kuriame yra užprogramuotas žmogaus teisių pažeidimas. CK nustatytos šeimos reguliavimo normos sukuria diskriminacijos prielaidą. Priėmus Partnerystės įstatymą už teisinės normos ribų atsidurtų ir nuo sugyventinių finansinio priklausomumo klausimas. Tačiau galima referuoti ir į lyčių lygybės klausimus, socialinių vaidmenų klausimus“, – sako teisininkė, Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL projektų vadovė Monika Antanaitytė
Kaip pasakoja M. Antanaitytė, neretai ekonomiškai pažeidžiamos moterys, kurių indėlis į bendrą šeimos gyvenimą neturi ir negali turėti materialinio pavidalo, atsiduria už įstatymų ribų. Šis klausimas yra aktualus ir nesusituokusiems asmenims, nepriklausomai nuo jų lytinės orientacijos.
Išskiriama, kad Lietuva yra tarp 6 ES šalių neturinčių teisinio pagrindo LGBT teisių pripažinimo klausimams.
„Tai, kad į politinę dienotvarkę šis klausimas grįžo, yra reikšmingas ir svarbus žingsnis į priekį. Ir nors įstatymo projekte partnerystės sąvoka siejama su bendro gyvenimo faktu, o ne su sutarimu, nors žinoma, kad ne visi kartu gyvenantys žmonės turi tikslą kurti šeiminius santykius. <...> Įstatymo projektas siūlo taikyti šeimos turto teisinį statusą, kuris galėtų prisidėti prie pažeidžiamų partnerių ir turtinės teisės apsaugos. Kada, jei ne dabar, įstatymų leidėjas turi suteikti šansą visuomenei susitelkti?“, – retoriškai klausia ji.
Ar Lietuvai reikalingas Tautinių mažumų įstatymas?
Praėjusiais metais sukako 10 metų, kai Lietuvoje buvo panaikintas Tautinių mažumų įstatymas. Tačiau jau II šių metų ketvirtyje Teisingumo ministerijos siūlomas naujas Tautinių mažumų įstatymo projektas bus teikiamas Vyriausybei.
Pasak Lietuvos žmogaus teisių centro projektų koordinatorės Kristinos Rūkaitės, neapykantos kalbą vis dažniau patiria tautinės mažumos ir migrantai, todėl šis įstatymas užtikrintų, kad jie nebebūtų diskriminuojami: „Kasmetinės viešos apklausos duomenys rodo, kad socialinė distancija romų, čečėnų ir pabėgėlių atžvilgiu yra reikšminga“, – pasakoja ji.
2019 m. atliktas kokybinis neapykantos tyrimas atskleidė, kad romų, musulmonų ir kai kurios migrantų grupės yra pažeidžiamiausios Lietuvoje.
„Dažniausias registruotų nusikaltimų motyvas yra aukos priklausymas etninei grupei, bet užregistruoti neapykantos nusikaltimai yra tik dalis tokių užfiksuotų. Praktikoje tai registruojama kaip viešosios veiklos pažeidimas, o tai prisideda prie tokios veikos normalizavimo“ – pasakoja Lietuvos žmogaus teisių centro projektų koordinatorė Kristina Rūkaitė.
Pasak jos, pačių pažeidžiamų bendruomenių nepasitikėjimas teisėsaugos institucijomis rodo poreikį pareigūnų mokymams tiriant šiuos nusikaltimus ir turi būti privalomas tautinių mažumų istorijos integravimas į švietimo turinį.
Lietuva pretenduoja tapti Žmogaus teisių tarybos nare nuo 2022-2024 m.
