Lietuvoje jie skamba kasmet rugsėjo pirmą, šaukdami besimokantį jaunimą atgal į mokyklas ir universitetus, o šie, juos išgirdę, kaip senovės dvarų darbininkai pietų skambalą, viską metę, skuba į klases ir aulas.Vieni – mokslo pradėti, kiti – jo tęsti, dar kiti - jo baigti.
Varpelius išgirsta ne jie vieni, bet visa Lietuva. Jau įsipilietinęs įprotis: rugsėjo pirmoji - visų šventė, tik ne poilsio, bet darbo diena. Virpinanti ir prasminga. Ypač jautru stebėti pradinukus pirmokėlius, skoningai mamyčių aprengtus berniukus ir dailiai supintomis kasytėmis mergytes, gėlėmis bei dovanėlėmis dar labai nedrąsiai sveikinančius - sveikiančias savo būsimus mokyktojus bei auklėtojus, užsimojusius pradėti ruošti juos - jas gyvenimui. Tai turbūt pati gražiausia šios šventės dalis. Tačiau ši diena smagi ir visam kitam jaunimui, nes niekas jų dar nebara, neklausinėja ir nė pažymių nerašo. Visi tik sveikina, laimina, linki sėkmės ir kartu džiaugiasi. Nuo pačių aukščiausių Lietuvos valdžios viršūnių. Ko daugiau ir norėti pirmą mokslo metų dieną mūsų dailiam jaunimėliui. Tik džiaugtis, ir tiek. Tad nenuostabu, kad taip jaunimas ir daro. Ir išradingai. Ypač studentai. “Pirmadienio popietę užsukę į sostinės Gedimino prospektą galėjo pamanyti patekę į revoliucijos sūkurį” – rašo DELFI tinklapis (2007. 9. 3). Juo studentai traukė į Vilniaus universiteto centrinių rūmų kieme vysktančią mokslo metų pradžios šventę. Kas jie tokie, žymėjo jų nešamos “iškabos”. “Myliu tėtį, myliu mamą, bet labiausiai MIF dekaną “ – skandavo Matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) studentai. “Jei gyvenimas taip blogas, tau padės politologas” – skelbė Tarptautinių santykių ir politikos moklsų instituto studentų “iškabos” užrašas “Saulė, mėnulis – be fizikos – nulis” – skardenosi fizikai.
Ką gi, šaunu, džiaugsmas studentškai sumanus, įdomus. Būtų miela ir malonu, jeigu panašiai džiaugtųsi visas jaunimas. Tačiau, deja, besidžiaugiantieji dažnai šiek tiek, o kartais net gerokai, “persistengia”: Tai parodė keleri paskiausi metai, šiemetinį džiaugsmą jau iš anksto aptemdę net valdžios įsikišimu. Tą dieną nuolat pasikartojantis jaunimo, daugiausia - nepilnamečių paauglių, girtuokliavimas paskatino Lietuvos valdžias rugsėjo pirmą uždrausti pardavinėti svaiginamuosius gėrimus. O tai tik padidino paauglių girtuokliavimo anskčiau sukeltą erzelį, įvėlusį net ir patį Prezidentą, kai jis, pakliuvęs į prieštaringų nuomonių kryžkelę, pareiškė apgailestaująs šį įstatymą pasirašęs, ir kortas tik dar labiau simaišė. “Efektas paskelbto įstatymo pataisų dėl alkoholizmo – milžiniškas… Kažin, ar tai Ekscelencijos nedžiugina?” – klausia vienas į jo apgailestavimą atsiliepęs pilietis (“Bernardinai.lt” 2007. 9. 3). Kita pilietė stebisi, kad Prezidentas vieną vienintelę dieną – moklso ir žinių dieną – pasklebtą bealkoholine, pavadino kvailyste. “Mūsų kaiminystėje visada apsėsti ir apteršiami laipteliai šiais metais rugsėjo pirmą buvo švarūs ir be girtaujančių paauglių, ir tai palengvėjimas sielai; argi tai kvailystė?” – klausia ji (ten pat).
Rugsėjo pirmą Prezidentas Valdas Adamkus, sveikindamas apie pusę milijono į mokyklas grįžtančių vaikų bei jaunimo ir jų mokytojus bei tėvelius, pasakė kalbą ir aplankė kelias mokyklas. Jis ragino mokyklas ir universitetus nesiriboti vien profesiniu lavinimu. “Niekada nebus visavertė mokykla be humaniškojo matmens; niekad savo misijos neatliks universitetas, suteikiantis žinių, bet nebrandinantis dvasinių, humanitarinių ir patriotinių vertybių “ – kalbėjo Prezidentas, primindamas pernelyg didelį atotrūkį tarp profesinio ugdymo ir tautinių – patriotinių vertybių sklaidos. Norėjo jis dažniau girdėti ir Lietuvos himną, skambantį per Lietuvos radiją, primenantį, kur gyvename, kas esame ir laikė Lietuvos mokyklos grabės reikalu iškelti tautos simbolius ir pamatines vertybes. “Sveikindamas lenkiškųjų Eišiškių ir Paluknio vidurinės mokyklos bendruomenes, šalies vadovas linkėjo saugoti tautinę tapatybę, kultūrinį savitumą ir kvietė būti gerais mūsų valstybės piliečiais, kurie gali daug prisidėti prie dviejų šalių - Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo” - rašo “Bernardinai.lt” (2007. 9. 3).
Taikliai pasakyta. Visi supras, kad Eišiškių ir Paluknio mokyklų moksleiviams linkėjimas saugoti “tautinę tapatybę” reiškia saugoti lenkų tautos tapatybę.. Bet kokių tautinių - patriotinių vertybių sklaidą Prezidentas turėjo omeny savo sveikinamojoje kalboje, suprasti sunkoka, nes apskritai jo kalbose žodis tauta reiškia kažkokią “Lietuvos tautą”, “pilietinę tautą, dar kažką, bet tik ne lietuvių tautą. Sveikinčiau Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų, jeigu jo čia kartojami žodžiai būtų buvę ištarti ryškiau ir aiškiau, pvz., taip: “Niekada nebus visavertė lietuviška mokykla be lietuviško tautinio ir be humaniškojo matmens; niekada savo misijos neatliks Lietuvos universitetas, suteikiantis žinių, bet nebrandinantis dvasinių, humanitarinių ir lietuvių tautinių patriotinių vertybių”. Ir kitas čia minėtas Prazidento sakinys būtų buvęs toks: “Lietuvos mokyklos garbės reikalas iškelti lietuvių tautos simbolius, pamatines vertybes ir būtinybė auklėti bei ugdyti lietuviškai tautiškai nusiteikusį jaunimą.”. Tada jau žinočiau, kad Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus ; šalia Lietuvos valstybės atstovauja dar ir lietuvių tautai. Tada tikrai jam nereikėtų nei pasirašinėti, nei gėdytis pasirašytų draudimų rugsėjo pirmąją nepardvinėti svaiginamųjų gėrimų, nes lietuviškai tautiškai auklėjamas jaunimas pats žinotų, kaip tą dieną jam reikia elgtis. Ir taip pat jis žinotų ne tik kas yra Sausio tryliktosios gynėjai, žuvusieji Mdininkuose, bet ir kas tokie aštuonioliktųjų metų Vasario Šešioliktąją iškovoję savanoriai, 1941 metų sukilėliai, prieš nacius kovoję pogrindininkai, dešimt metų trukęs partizanų karas prieš okupantą Sovietų sąjungą, vėliau trejetą dešimtmečių užsitęsusi pogrindžio veikla bei jos padariniai, Sąjūdis ir Kovo Vienuoliktoji. Ir svarbiausia – kodėl visa tai vyko? Tikras esu – tada sulėtėtų, o gal visiškai sustotų ir bėglių iš Tėvynės bangos.
Rugsėjo mėnesį, nors ir ne pirmąją jo dieną ir ne taip iškilmingai, naujus mokslo metus pradeda ir išeivių lietuviško švietimo įstaigos. Jų yra 177, veikiančios 32 kraštuose. Septynios bendrojo lavinimosi mokyklos, kurias praėjusiais metais lankė 1338 mokiniai, ir 170 lietuviškų mokyklų, vaikų darželių, lietuvių kalbos ir tautinės kultūros fakultatyvų bei kursų, kur iš viso mokėsi 5662 mokiniai. Taigi - 7000 lietuviukų, kurių tinklas gaubia vos ne visą žemės rutulį: nuo Japonijos iki Šiaurės Amerikos ; vakarinių pakraščių -“skersai” ir nuo Suomijos iki Australijos - “išilgai”. Jos visos – tik lietuviškos, tautinės. Moksleivius riša tik lietuvių tauta, nes ne visi Lietuvos pilietybę turi, o iš turinčių Lietuvos valdžios, kaž kokios nesąmonės įtakojamos, ketina atimti. Žinoma, septyni tūkstančiai moksleivių lietuviškose mokyklose, kai vien tik į vakarus išvykusių trečiabangių priskaičiuojama apie pusę milijono, nėra daug. Iš tikrųjų - net labai mažai. Daug priežasčių galima norodyti, kodėl taip yra, bet viena iš jų – irgi Lietuvos valdžios. Daug tėvų kaip lietuviai jaučiasi jų nurašyti, todėl jungiasi į gyvenamųjų kraštų visuomenes, į lietuvybę modami ranka. Ištvermingesni ir savo tautai jautresni kaip galėdami stengiasi savo atžalyną išauginti lietuviais. Išauginimo pagrindas - lietuvių kalba. Dėl to tad moko jos namuose, šeimoje tarp savęs bendraudami tik lietuviškai, siunčia vaikus į gyvenamoje apylinkėje veikiančias lietuviškas mokyklėles, kur jų nėra, patys steigia ir savo lėšomis išlaiko. Pagarba jiems ir padėka, nes kai kur tokiam užmojui sąlygos - nepavydėtinos. Geriau yra tuose kraštuose, kur stiprios Lietuvių Bendruomenės ir su jomis kartu, kaip pvz., JAV, veikia lietuvybei išlaikyti sukurtas Lietuvių fondas. Ir koks paradoksas – Lietuva prašo iš jo pinigų kažkokiems saviems reikalams, ir Lietuvių fondas duoda. Kažin ar ne laikas šią politiką iš nauojo persvarstyti ir kitokias išvadas pasidaryti? Lietuvių fondo sukaupiamos lėšos turėtų būti skiriamos tik išeivijoje gyvenančios lietuvių tautos dalies lietuvybei išlaikyti.
