Neabejotinai vasario vidurio svarbiausiu įvykiu Lietuvai buvo, yra ir bus Vasario 16-oji. Tai šventė, pažymėta pačiomis gražiausiomis spalvomis: geltona, žalia ir raudona. Visgi tenka suprasti ir tuos žmones, kurie švenčių dienomis netrykšta optimizmu. Ypač kai vasario viduryje valstybė tiesiog yra apspjaudoma.
Štai vieno dienraščio vyriausiasis redaktorius, kalbėdamas apie Vasario 16-sios minėjimą, teigė, kad „valstybės atkūrimo 90-metį sutikome be idealų, neturėdami nei valstybinių tradicijų, nei istorijos, kuri „gyventų dabartyje“, nei ateities vizijos“ („Lietuvos žinios“, 2008-02-20). Iš tiesų, spjūvių istorijai ir didžiosioms Lietuvos asmenybėms teko patirti ir šiemet. Pavyzdžiui, kitas šalies dienraštis, prisimindamas istorinius įvykius, apie Vasario 16-sios Aktą rašo, kad „kairieji J.Kairys, J.Vileišis, M.Biržiška, S.Narutavičius ne tik grįžta į Tarybą, bet ir patys pasiūlo Nepriklausomybės Akto tekstą. Jų tekstas be pataisų priimamas“ („Lietuvos rytas“, 2008-02-15). Citatoje minėtų socialdemokratų ir jų lyderio Stepono Kairio nuopelnas atkuriant Lietuvos nepriklausomybę akivaizdus. Amžina pagarba jiems. Tačiau šalia minėtos publikacijos esančioje kitoje rubrikoje dienraščio žurnalistas be skrupulų socialdemokratų patriarchu įvardija Algirdą Brazauską. Žmogų, kuriam Lietuvos valstybės vėliava – skuduras, o socialdemokratiją jis sulygina su liberalizmu. Ar tai ne spjūvis Lietuvos istorijai ir garbingiems jos atstovams? Beje, taip spjaunama jau nebe pirmą kartą. Normaliai mąstančiam piliečiui A.Brazausko paskelbimas socialdemokratų patriarchu būtų prilygintas, tarkim, Rusijos paskelbimui demokratijos lopšiu ar Vladimiro Putino – demokratijos tėvu.
Vasario 16-sios išvakarėse valstybė buvo apspjauta ir pačiu aukščiausiu lygiu. Tik taip galima pavadinti Prezidento Valdo Adamkaus pasirašytą Atominės elektrinės įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Liūdniausia, kad Jo Ekscelencija, gerai žinodamas ir suprasdamas, jog įstatymas vis vien įsigalios ir be jo parašo, eilinį kartą iš tautos atėmė viltį politikoje turėti moralinį autoritetą, į kurį sunkiu momentu ji galėtų atsiremti. Prezidento teisinimąsi ir kalbas apie pasiųstą įpareigojantį laišką Vyriausybei, prisiminus vieną rusų rašytoją, telieka pavadinti „laišku seneliui į kaimą“. Na, o įsidrąsinęs maximalusis Kirkilas bei jam vadovaujančios aplinkos dalys tautai švenčių proga paskelbė raganų medžioklę. Kas prieš Leo – tas prieš Lietuvą, tas – persona non grata.
Ir visgi šio pošventinio komentaro nesinorėtų baigti minorine gaida. Priešingai, tenka tvirtai pasakyti, ypač „maximalistams“ ir „medžiokliams“, kad nieko amžino nėra. Taip pat ir toks Atominės elektrinės įstatymas ilgiausiai gyvuos tik iki naujo Seimo darbo pradžios, t.y. 2008 m. rudens. Už neigiamas pasekmes atsakys tie, kurie jį stūmė ar dėjo parašus. Įstatymą teks sutvarkyti taip, kad jis tarnautų valstybei ir žmonėms, o ne „maximalistų“ grupuotei. Be to teks naikinti ir senaties terminą sunkiems ekonominiams bei finansiniams nusikaltimams. Galimas išsisukinėjimas, dangstantis kolektyvine atsakomybe, taip pat išsprendžiamas klausimas. Tarkim konservatorių afera su „Mažeikių naftos“ atidavimu „Williams“. Valstybė dėl jos mažiausiai patyrė keleto milijardų nuostolį. Jei nebūtų reikėję iš Jukos išpirkinėti akcijų, tai pardavus „Mažeikių naftą“ lenkų kompanijai PK Orlen, turėtume keleto milijardų pelną (nors esu tvirtai įsitikinęs, kad ji turėjo likti valstybės įmone, kaip beje, tokia yra Lenkijos PK Orlen, nes kvaila parduoti vištą, dedančią auksinius kiaušinius). Taigi, minimali suma, kurią konservatoriai, kaip partija, už padarytus nuostolius turėtų įnešti į valstybės biudžetą yra aiški. Pakol Tėvynės Sąjunga nekompensuos šių pinigų, tol neturėtų teisės dalyvauti rinkimuose.
Taigi rezervų nuvalyti spjūvius ir optimistiškiau švęsti kitų metų Vasario 16-ąją Lietuva turi pakankamai.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
