Manėme, kad vasara išeis nepastebėta, kad mes tik kada nors pasigesime jos. Tačiau šiemet, ilgai kamavęsi vasaros karštyje, pačiame rugpjūčio gale sulaukėme vėsos, kuri visiems pranešė: vasara išeina.
Mes susitaikėme su šia mintimi, šiandien matome, kad vasara liko tik gražiu prisiminimu, o į mūsų gyvenimus braunasi ruduo. Tiesa, kol kas jaučiame tik švelnų jo prisilietimą: matyt, ruduo nori mus prisijaukinti, užliūliuoti, o mums praradus budrumą, jis darys ką tik panorėjęs: plėš lapus, nuskainios žiedus, išgins paukščius. Ir tai mums nebus staigmena, tačiau tada vis labiau prisiminsime vasarą – ne ją visą, o tik tai, kas liko gražiausia...
Daugelis Europos tautų rudens pradžia laiko rudens pusiaudienį. Galima juos suprasti: ten, daug piečiau Lietuvos, rugsėjo pradžia dar tikrai nėra rudeniška. Tačiau mums tenka sąžiningai versti kalendoriaus lapus ir gyventi taip, kaip sako jis. Pavasaris ir ruduo mūsų platumose – tarpiniai, pereinamieji metų laikai, tikri yra tik žiema ir vasara. Vadinasi, ir ruduo iš pradžių dar turi vasaros bruožų. Kada nors, lapkritį, jis taps labai panašus į žiemą, o gal – net ir visai žiemiškas.
Kuo mus džiugina rudens pradžia? Jos švelnus prisilietimas iš tikro labai primena vasarą. Tačiau vėsios naktys, šalti rytai ir sunkios rasos sako, kad turime galvoti apie rudenį. Rudens pirmosios dienos dar labai gėlėtos, o jų spalvos – iš vasaros, labai ryškios, derinčios prie žalių pievų, miškų. Žalia spalva tik kai kur pašvelninta geltonų lapų marguliu – liepų, beržų viršūnėse. Kol nebuvo šalnų, šis spalvų balansas nesikeis ar kis labai iš lėto. Jeigu švystelėtų šalna, po vienos vienintelės nakties pasikeistų viskas: skubėtų dažytis medžių lapai, nusvirtų gėlių galvelės. Sykiu pradingtų daugelis vabzdžių, dar gyvenančių vasaros prisiminimais.
Gražiausia rudens pradžia – viržynuose. Ne visur Lietuvoje jie gausūs, tam reikia pušyno, smėlio dirvų, tačiau viržiai gali puikiai augti ir pelkėse. Daili violetinė viržių spalva kasdien vis kitokia – žydėjimo pradžioje ji intensyvi, net rausva, baigiant žydėti – išblukusi, balzgana. Peržydėję viržiai užgęsta, pirmąkart tokiu metu pakliuvęs į jų augavietę net nepatikėtum, kad čia buvę taip gražu. Viržynas rudens pradžioje – gyvas. Čia plazda šimtai drugių admirolų, dūzgia bitės, kamanės, skraido vapsvos ir žiedmusės, savo tinklus sklaido vorai. Prieš vakaro saulę galima pamatyti, kad voratinklių yra tokia daugybė, jog, atrodo, jų negalėtų išvengti niekas. Tačiau egzistuoja kažkokia nuojauta, ir drugiai lekia pro šalį, bitės skrenda be kliūčių.
O čia lyg niekur nieko plasteli pulkelis lygučių – miško vieversių, ir sparnais traukydamas vorų gijas, pažeme nuskrenda į ramesnę vietą. Liu – ly, liu – ly... – jaukiai kalba lygutės, joms nuo pušyno atsiliepia genys, aukštai sukurkia gervės. Jos taip moka kalbėtis, kai neatsisveikina. Dar anksti gervėms išskristi, dar bent mėnesį jos nakvos pelkėse, o dienomis skris į laukus.
Rudens pradžia mus sugrąžina į miestus, į darbus, vaikus pašaukia į mokyklas. Vėl sukasi rūpesčių ratas. Tačiau kitaip mes, žmonės, negalime. Tačiau žinokime – gamtos rūpesčiai ir darbai yra dar sudėtingesni, reikalaujantys dar didesnės atsakomybės. Taigi – ir šį gražų rudenį mes ne vieni tokie...
Selemonas PALTANAVIČIUS
