Trupa plytos
Kad sienų dažai dar mena sovietmetį – dar nieko, prieblandos gaubiami bendrabučio tipo koridoriai – irgi dar ne rodiklis, jog namas savo amžių jau atgyveno. Labiausiai nerimą kelia tai, kad aplink pastatą mėtosi raudonų jo plytų gabalėlių. Pažvelgus aukštyn susidaro įspūdis, jog namas yra nuo viršaus. Pasak pirmojo aukšto laiptinėje sutikto gyventojo Alvydo Bajoro, panašu, kad tos plytos buvo skirtos ne išorės sienoms.
– Nesu statybininkas, tačiau, kiek žinau, iš tų skylėtų plytų paprastai mūrijamos vidaus sienos. Tad nenuostabu, kodėl namas trupa.
Iš Pagėgių į Tauragę atsikraustęs vyras viename daugiabučio bute įsikūrė vos prieš porą dienų, tad sakė nespėjęs visų kampų apžiūrėti, tačiau jau susidarė nuomonę, jog daugiabučiui verkiant reikia renovacijos. Pagėgiškiui keista, kodėl valdžia nesiekia atnaujinti miesto centre, tokioje matomoje vietoje stovinčio daugiabučio.
Lifto durys – medinės, su rankena
Daugiabučio liftas dar labiau apverktinas nei trupančios jo sienos. Dabartinis, dvokiantis šlapimu, saugumo jausmo nebekelia jau turbūt keletą dešimtmečių. Jo durys – medinės ir su rankena. Įlipus reikia jas uždaryti, užverti langines primenančias antrąsias medines dureles ir tik tada ieškoti reikiamo aukšto mygtuko. Pirmą kartą spustelėjus ketvirtojo aukšto mygtuką liftas nepajudėjo iš vietos. Apėmus siaubui, kad liftas užstrigo, pirmojo aukšto mygtuko iškart ir nepastebėsi. Aukštų numeravimas (pažymėta flomasteriu) „prasideda“ ties ketvirtu mygtuku. Antrą kartą spustelėjus liftas pajudėjo. Įdomu tai, kad liftas sustoja pajudinus tas langines primenančias dureles. Tad pakeliui teko dar kartelį patirti siaubą pagalvojus, kad vis dėlto tas medinis liftas užstrigo.
Ketvirtajame aukšte sutikto pagyvenusio vyriškio pasiteiravome, ar namą ketinama renovuoti.
– Man visiškai nusispjaut. Ir neįdomu. Aš pinigų neturiu ir man nereikia jokios renovacijos. Aš esu pensininkas, manimi valdžia pasirūpins, – metė Aloyzu pasivadinęs vyras.
Neprieštarautų griovimui
Dundesių lydimi varginguoju liftu pakilome iki aštuntojo aukšto. Laiptinėje sutiktų moteriškių nutariau paklausti be užuolankų, ką jos mieliau pasirinktų – ar namą renovuoti...
– ar nugriauti? – man nespėjus ištarti antrojo varianto, nukirto besišypsanti elegantiška moteris su šuneliu. – Nugriauti.
Jai pritarė jos kaimynė. Abi sakė turinčios po kitą gyvenamąjį būstą, į kurį galėtų išsikraustyti. Ponia su šuneliu – į Kauną, jos kaimynė – į namą.
– Manau, už 50 tūkstančių litų sutikčiau, – ėmė svarstyti elegantiškoji ponia, paklausta, kiek valstybė jai turėtų sumokėti, kad pastaroji atiduotų savo būstą griovimui. – Šiaip, kiek žinau, namą vis dėlto renovuos. Jis pateko į antrąją namų renovacijos programą. Regis, vieno kambario buto renovacija mums kainuotų po dešimt tūkstančių. Kalbant apie griovimą, yra tokių gyventojų, kurie su namu nenorėtų skirtis. Tai Keramikos gamyklos statytas namas, su namu kai kuriuos saisto prisiminimai, jie norėtų čia numirti.
Apie namo reputaciją
Teiraujuosi moterų, ar jos mano, kad atsirastų norinčių čia kraustytis gyventi, nes daugiabučio reputacija – ne kokia. Buvo metas, kai jį tauragiškiai vadino narkomanynu, aplink mėtydavosi švirkštai.
– Nebūtinai vietiniai butus pirktų. Atsiras kitų miestų gyventojų, norinčių čia įsigyti butus, apie reputaciją nieko negirdėjusių. Vieną butą devintajame aukšte nupirko šiauliškiai. Šiaip tai čia ramu. Narkomanynu jis vadintas prieš penkiolika metų. Dabar triukšmingiausi liko tik šeštojo aukšto gyventojai. Ten poroje butų išgėrinėjama, – pasakojo moterys.
Pasak jų, tų butų svečiai kalti, kad liftas dvokia šlapimu.
Elegantiškoji moteris sakė čia gyvenanti nuo paauglystės, grėsmės savo saugumui nepajutusi. Jos kaimynė antrino, jog nors keliasi anksti ryte, apie pusę šešių, tačiau per tuos dešimt metų niekas jos neišgąsdino ir neužpuolė.
Moterys sakė, jog ne visi namo aukštai atrodo vargingai: yra gyventojų, kurie rakina į jų aukštą vedančias duris ir jų koridoriai yra tvarkingi, butai gražūs.
Sako, kad verčiau nugriauti
Ar išties namą ketinama renovuoti, pasiteiravau Editos Vaitkutės-Zinkės, namą administruojančios Tauragės butų ūkio bendrovės direktorės.
– Taip, tačiau namas pateko tik į kitą renovacijos etapą. Kol jos sulauksime, reikėtų prieš tai išspręsti kitus „negerumus“. Reikia sutvirtinti pačią namo konstrukciją. Iki renovacijos dar dveji metai, o sutvirtinti namą reikia artimiausiu metu, – sakė direktorė.
O gal namą verčiau būtų nugriauti? To pasiteiravau Algirdo Mosėjaus, rajono savivaldybės administracijos direktoriaus.
– Žinoma, kad būtų verčiau. Bet kur žmones padėsim? Yra dar keletas tokių namų Tauragėje, kuriuos būtų verčiau nugriauti. Bet mes neturime jokio laisvo namo, į kurį būtų galima tuos žmones bent laikinai sukelti, kol pastatytume naują namą. Be to, ta problema neturėtų būti sprendžiama vien savivaldybės lygiu. Reikalingi Vyriausybės sprendimai.
