Spalio 15-oji – pasaulinė Baltosios lazdelės diena. Ši diena skiriama žmonėms, turintiems regėjimo negalią. Vis dėlto, pasak Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pirmininko Sigito Armono, nuotaikos regėjimo negalią turinčių žmonių bendruomenėje ne itin kokios.
Paklaustas, kaip šiemet LASS bendruomenė pasitiko Baltosios lazdelės dieną, S. Armonas pasakojo, kad sąjunga tęsė savo tradiciją prisistatyti vis kitame šalies rajone, su vietine valdžia aptarti problemas, kylančias besirūpinant aklaisiais ir silpnaregiais. „Šiemet Baltosios lazdelės dieną skiriame profesinei reabilitacijai, tad kalbamės su vietinėmis darbo biržomis apie galimybes steigti darbo vietas turintiems regėjimo negalią“, – sakė LASS pirmininkas.
Anot S. Armono, aklųjų ir silpnaregių nuotaikos šiemet, minint Baltosios lazdelės dieną, ne itin džiugios. „Aklieji susiduria su tom pačiom problemom, kaip ir visi lietuviai, tačiau dėl savo negalios yra dar sunkiau su jomis susidoroti. Nuotaikos nėra labai smagios, linskmos, tačiau nėra ir didelio pesimizmo. Visi turime viltį, kad bus geriau ateityje“, – sakė jis.
Valstybės politika skatina nedirbti
Maždaug septynis tūkstančius narių vienijančioje sąjungoje – apie tūkstantį dirbančiųjų. „Paradoksaliai atrodytų, bet jei lygintume pastaruosius penkerius metus, tai dirbančiųjų skaičius tarp mūsų nemažėja, o netgi kyla“ – tvirtino S. Armonas.
Anot jo, derėtų įvertinti tai, kad bendruomenėje maždaug 60 proc. žmonių – pensinio amžiaus, taigi, iš maždaug trijų tūkstančių darbingo amžiaus žmonių darbą turi tūkstantis. „Lyginant su Europos Sąjungos šalių vidurkiu, kai kalbame apie akluosius, dirbančiųjų procentas nėra labai mažas“, – tvirtino LASS pirmininkas. Vis dėlto, pasak S. Armono, didelė problema ta, kad valstybės vykdoma socialinė politika leidžia susidarytį tokį įspūdį, jog nedirbti yra naudingiau arba nė kiek ne blogiau nei dirbti. „Didžioji dalis turinčių regėjimo negalią įsidarbina socialinėse įmonėse arba dirba už minimalų atlyginimą, o įvairios socialinės išmokos yra kone tokios pat ar panašios į gaunamus atlyginimus“, – pasakojo jis.
Problemų S. Armonas įžvelgia profesinės reabilitacijos sistemoje. „Ši sistema nėra itin skatinanti dirbti, nes pabaigus profesinės reabilitacijos kursą privaloma dar sykį kreiptis į tarnybą, nustatančią neįgaliųjų darbingumą. Jeigu žmogus įgijo kažkokią profesiją, nustatomas aukštesnis darbingumo laipsnis ir atitinkamai išmokos mažėja. Suprantu, kad galbūt šitaip ir turėtų būti, tačiau motyvacijos dirbti tai neprideda, – tvirtino LASS pirmininkas. – Iš vienos pusės valstybės socialinė politika padeda žmogui išgyventi, iš kitos pusės ji neypatingai skatina žmogų aktyviai įsijungti į darbinę veiklą.“
Lietuvoje šiuo metu yra 11 licenzijas turinčių profesinės reabilitacijos įstaigų, tačiau tik vienoje jų yra viena programa, pritaikyta žmonėms su regos negalia. „Europos Sąjunga ir valstybė skiria dideles lėšas profesinei reabilitacijai, tačiau mūsų bendruomenės žmones tuo pasinaudoti nelabai gali“, – konstatavo S. Armonas.
Dažniausia – masažisto profesija
Paklaustas, kokius darbus dažniausiai dirba turintys regėjimo negalią, S. Armonas sakė, jog iš tūkstančio dirbančiųjų kone trys šimtai pasirinkę masažisto specialybę. „Tai bene sėkmingiausias mūsų projektas, šiemet minime jo dvidešimtmetį“, – sakė LASS vadovas.
Regėjimo negalią turinčius masažo specialistus rengia du centrai Lietuvoje, ir, anot S. Armono, masažo subtilybes išmanantys aklieji dirba ne tik socialinėse ar valstybinėse įmonėse, bet ir patys kuria savo verslą. „Tokių pavyzdžių turime ne vieną: regėjimo negalią turintys buriasi mažus kolektyvus, kuria socialines įmones, gauna valstybės paramą“, – pasakojo LASS pirmininkas.
Jaunesnio amžiaus aklieji taip pat noriai renkasi ir socialinę pedagogiką, socialinį darbą, humanitarinius mokslus, kalbas, žurnalistiką, teisę.
Visuomenė atvirėja
Lietuvoje jau įprasta, jog turintys vienokią ar kitokią negalią dažnai pabrėžia, jog yra valstybės nepastebimi, jais nesirūpinama. Paklaustas, ar aklieji ir silpnaregiai jaučiasi pastebimi valstybės bei aplinkinių, S. Armonas sakė, jog pirmiausia patys neįgalieji turi eiti į viešumą. „Mes patys turime eiti į visuomenę, būti jai atviri. Kuo mes labiau būsime matomi ir pastebimi, tuo tolerantiškiau į mus reaguos visuomenė, – tvirtino jis. – Už mus niekas kitas to nepadarys, o jau pastebime, kad lietuviai tampa vis tolerantiškesni, atvirėja.“
Pasaulinė baltosios lazdelės diena Lietuvoje minima nuo 1992 metų, kai LASS tapo Pasaulio aklųjų ir silpnaregių sąjungos nare.
