Dažniau besižvalgančiam aplink skaitytojui nereikia priminti šiandieninės situacijos Lietuvoje: visuomenės pasitikėjimas valdžia ir partijomis rekordiškai mažas, patys politikai savo deklaruojamas ideologijas taiko tik partijų pavadinimuose bei lengva ranka keičia partinius marškinius pagal principą – „arčiau lovio“, o realią įtaką valdžios sprendimams turi ne piliečiai ir idėjos, bet interesų grupės. Pinigingos interesų grupės. Kodėl gyvenant vakarietiškos demokratijos sąlygomis radosi tokia apgailėtina situacija?
Europoje „vakarietiškoji demokratija“ formavosi spalvingai. Absoliutizmo monolitą griovė liberalūs laisvės pagreičiai, kuriuos gesino konservatyvūs stabdžiai ir keitė socialistinės lygybės butaforijos. Pastarosios sukurto „rojaus žemėje“ nusikratėme tik prieš keliolika metų.
Išėjusi radikalių idėjų „istorijos skaistyklą“ ir siekdama sumažinti pavojingus svyravimus – vakarietiška, krikščioniška civilizacija pagimdė šiandieninę modernią demokratiją su visais jos pliusais ir minusais. Pagimdė populistiškų, prisitaikėliškų, pragmatiškų ir trumparegių politinių nuomonių turgų, kuris visada teisus, nes tai - demokratija. Apie šio turgaus minusus prikalbėta ir prirašyta daug, tačiau juos tiksliai, trumpai ir suprantamai įvardyti – sunkus uždavinys.
Ieškodama teisingo burtažodžio „karaliaus nuogybei“ įrodyti, Rasa Baločkaitė „Akiračiuose“ pasišviečia žymaus sociologo Georgo Simmelio įvesta „blase“ sąvoka. „Blase“ - tai persisotinimo depresija, alerginė asmens ir visuomenės reakcija į perdėm įmantrų modernios kultūros kaleidoskopą. Tarsi negerumo jausmas pilve nulipus nuo sūpynių. Politikams toks „blase“ depresijos apsvaigintas rinkėjas yra parankus, mat lengviau valdomas. Taigi lygiai kaip ir suvešėjus apgaulingoms ekstremistinėms idėjoms, žadančioms rojų žemėje, vėl susiduriame su primestos demokratijos, valdomos demokratijos ar net demokratinės diktatūros sąlygomis. Nors šį kartą lėlių teatro virvelės užmaskuojamos labiau.
Ar egzistuoja vaistai?
Pasiguodus pilietiško žmogaus netenkinančia realybe laikas paklausti: ką daryti? Ar aiški politinės ideologijos mintis šiandien reikalinga? Galbūt prisiminus valstybės, valdžios, politinės ideologijos bei jai atstovaujančios partijos sąvokas rastųsi daugiau aiškumo ir krypties suvokimo. Krypties, kurlink norime judėti, vystytis, progresuoti. Galbūt aiškiai suvoktos kryptys padėtų išbristi iš depresinio „blase“ rūko.
Valstybė ir valdžia
Prisiminti pradėkime nuo pradžių. Na, ne visai nuo pradžių, o nuo iškiliojo lietuvių mąstytojo Vydūno (XIX-XX amžių sandūros kultūros ir šiandieninės 200 Lt kupiūros veikėjas). Apie valdžios kilmę ir tikslą Vydūnas rašė: „Valdžiava yra žmonių gyvenimo tvarka“. Žvelkime giliau – o koks gi žmonių tikslas? Pasak Vydūno, tas tikslas apsireiškia per valdžią ir yra: „Žmonės daro tat, kas jiems džiaugsmą sukelia“. Neatidžiai žvelgdami matome elementarią jau pirmųjų liberalų įžvalgą apie valstybės prasmę: „Valstybės uždavinys – užtikrinti kuo didesnę laimę kuo didesniam žmonių skaičiui“ (Dž. Bentamas). Kol kas mes nesamprotaujame apie būdus tą „laimę“ kurti anei apie metodus tą „laimę“ vertinti... Paliksime šį klausimą vėliau šiame tekste atsakyti Jonui Biliūnui.
Toliau pasamprotavę su Vydūnu apie žmonių prigimtį kurti pasaulį, apie jų susibūrimo į Tautą, kuri „yra pasaulis, yra gyvata, statyta žmonių asmenybių“, atrandame, jog valdžios pareiga yra tapti Tautos kūrybos praeities ir ateities sąsaja, įtvirtinančia nenutrūkstamą kūrybos procesą dabartyje: „Valdžiavos turėtų kaip tik ir būti tolimesnis tų gyvatų tvarkymas sąryšyje su tuo, kas „gamtos“ jau padaryta“.
Valstybės DNR
Pabandykime apibrėžti sąlygas, užtikrinančias laimingą (primenu: kol kas „laimės“ sąvokos nenagrinėjame) valstybės egzistavimą ir vystymąsi. Prisiminkime jau kelis tūkstantmečius socialinių filosofų taikomą organizmo ir valstybės analogiją. Nors, pasak krikščioniškojo socialinio mokymo eksperto kardinolo Josepho Hoffnerio, „tai labai atsargiai taikytinas metodas, nes jis, kaip rodo istorija, lengvai gali būti panaudotas totalitarizmui siekti“, pabandykime jo neišsigąsti.
Šios analogijos taikymas nuo antikos laikų siejamas su eile filosofų pavardžių, kurių neminėsiu ir jų taikytų organizmo-visuomenės analogijų neaptarinėsiu. Vietoj to pasinaudosiu mūsų dienų privalumu: šiuolaikinio mokslo laimėjimais organizmų srityje. Prisiminkime tris esminius gyvybės apibrėžimo kriterijus. Kokiais požymiais nuo negyvo skiriasi gyvas dalykas? Visų pirma – membrana. Tai vidaus atskyrimas nuo išorės. Vidus, kuriame esti gyvybė, membrana atskirtas nuo nebūtinai gyvos aplinkos. Antra – metabolizmas. Tai įvairūs procesai, vykstantys ląstelės viduje: medžiagų, energijos ir informacijos mainai, augimas, nykimas. Trečias, paskutinis, bet ne mažiau svarbus gyvybės požymis yra noras gyventi, siekis egzistuoti ir pratęsti savo egzistenciją. Gyvojoje gamtoje gyvybės tęstinumas informacijos pavidalu užprogramuojamas DNR (dezoksiribonukleininė rūgštis – genetinis kodas). Šio kodo dėka formuojasi augantis organizmas, jo dėka dalis individo informacijos perduodama palikuonims.
Nesunku pastebėti, kad valstybė - taip pat gyvas padaras. Neskaitant išimčių, valstybė paprastai esti apibrėžta sienomis, ir nebūtinai materialiomis. Sienos gali būti ir tautinio identiteto, kultūrinės, ekonominės ir t.t. Tačiau visada esti apčiuopiamas valstybės vidus ir išorė. Valstybės metabolizmas - ne mažiau akivaizdus nei ląstelės: transportas, migracija, nesustojantys ekonominiai, kultūriniai, informaciniai ir t.t. srautai tiek viduje, tiek išorėje. Valstybė - gyva. Jei valstybė - gyvas organizmas, tai joje turėtų glūdėti noras gyventi, noras vystytis ir išlikti. Kas yra valstybės genetinis kodas?
Valstybės DNR yra politinė ideologija, kuria remiantis valstybė yra valdoma. Valdžiai neturint išsamios ir pagrįstos ideologijos, valstybė tampa lyg epušės lapas, lyg dabartyje įkalintas mirksnis – labai trapus istorijos vėjų pagairėje. Net ir nuomonių pliuralizmo santvarkoje privalo vykti aiškių, pagrįstų ideologijų diskusija, gimdanti kombinuotą valstybės DNR, tam tikrą aukso vidurį, tačiau tvirtą. Jei visos partijos vaikysis tik populiarių nūdienos sprendimų - lyg katinai saulės zuikučių, jei atstovaus ne ilgalaikėms idėjoms, o vienadieniams interesams - jokios krypties valstybėje nebus. Nebus aiškaus vystymosi ir išlikimo sąlygos, nebus DNR. Partijos ir jų politikai privalo įnešti ženklų intelektinį įnašą į politinės kūrybos procesą grynindami ir atstovaudami ideologijoms, užuot šiandien leidęsi įtraukiami į pragmatinių ginčų ir skandalų burbulus, kurie ilgainiui sprogsta aptaškydami purvais pačius politikus ir pasyvius šio „politinio teatro“ žiūrovus – visuomenę. Burbului sprogus atsibundame susierzinę, tačiau nieko nenuveikę.
Užkoduota laimės kryptis
Politinėms doktrinoms laužant ietis ekonominių teorijų plotmėje, lieka neatsakytas jau minėtas „laimės“ klausimas, nes amžinoji antagonizmų dvikova - socialinė lygybė prieš socialinę laisvę - neišsprendžia „laimės“ klausimo. Neišsprendžia jo ir nuosaikusis konservatyvizmas.
Išradinėti dviračio čia nereikia. Kitas didis lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis (deja, jo pavaizduoto ant valstybinių pinigų kupiūrų nerasime) rašė: „Socialinė nelygybė iškėlė aikštėn socialinį klausimą, o kilusi drauge su juo reakcija prieš individualizmą apsireiškė su socializmo vėliava [...] trečiasis veiksnys, kurs reiškiasi visuomenės gyvenime, yra krikščionybė.“ Taigi krikščioniškoji demokratija (KD) yra tarsi nauja dimensija politiniame spektre, rodanti kryptį į visuomenės dvasinį tobulėjimą, tokiu būdu natūraliai sprendžiant visuomenės problemas: socialinę atskirtį, nusikalstamumą, moralinę degradaciją, materialios popkultūros skatinimą.
Švietimas - tai ne vien atskira ūkio sritis valstybės gyvenime. Švietimas ir žmonių savimonės ugdymas sprendžia visas ateities problemas. Visuomenės sąranga grindžiama ne vien instinktais, taigi pragmatinėmis ekonominėmis teorijomis neįmanoma suteikti teisingos valstybės raidos krypties. Žmogus - socialinė būtybė, kuri turi būti ugdoma darniai gyventi visuomenėje, o ne paleidžiama išlikimo taisyklėmis apibrėžtose gyvenimo džiunglėse.
J. Hoffneris rašo: „Reikia kurti ne tik ekonominę ir socialinę materialios gerovės politiką, bet ir rūpintis nematerialia gerove, pirmiausia pasireiškiančia socialinio teisingumo įgyvendinimu, dorovinėmis vertybėmis pagrįstu liaudies švietimu, aukšta kultūra ir mokslu”.
Tą pačią kryptį nurodo ir S. Šalkauskis: “Krikščionybės idealas visuotinėje savo sintezėje telkia visas atskiras tiesas ir atmeta visas klaidas, surištas su atvirkščia jų puse. [...] Pilnutinis šito idealo įvykdymas tegalimas viršprigimtinėje tvarkoje, bet krikščionybės idealo nešėjams privalu nuolatos prie jo artintis pažangos keliu“.
Tokį patį siekį deklaruoja tikintieji savo kasdienėse maldose: „Teateinie tavo karalystė kaip danguje, taip ir žemėje“. Kita vertus, aukšti ir sunkiai pasiekiami tikslai yra puikus taikinys kritikams, nes kažin ar tobula visuomenė, piešiama KD ideologų, yra įmanoma, taigi ar verta dėmesio? Atsakymas paprastas: čia kaip su tuo Jono Biliūno „Laimės žiburiu“... Kažin ar jis pasiekiamas, bet siekti jo verta.
Paulius Saudargas yra Lietuvos krikščionių demokratų atsakingasis sekretorius
„Balsas.lt“ redakcija rubrikoje „Politikų tribūna“ publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
