Šiaulių universitete viešėjusi Seimo narė, profesorė Marija Aušrinė Pavilionienė susitikime su akademine bendruomene diskutavo tema „Asmenybės reikšmė valstybės valdyme ir lygių galimybių įgyvendinimas“.
Remdamasi savo asmenine patirtimi Seime oratorė vaizdžiai atskleidė konfliktą, kylantį tarp asmenybės ir valdžios. Bet kaip išsaugoti savastį, jeigu pats tapai partiniu ar valdančiuoju?
Verčia paklusti
Kas yra asmenybė? Anot profesorės, tai – gerbiantis save, nuolat tobulėjantis ir kritiškai mąstantis žmogus.
O valdžią Lotynų Amerikos rašytojas Garsija Markesas palygino su kamščiu, kuris gramzdinamas į vandenį nuolat iššoka.
M. A. Pavilionienei nesmagu, kai esantis valdžioje, nekritiškai mąstantis, dvasinį sąstingį patiriantis individas tariasi įgijęs teisę pamokslauti.
„Kalbu apie partijos vadus, kurie praranda vidinį saiką, kultūrą ir pradeda mokyti kitus“,– sakė ji.
„Mane bando auklėti: kaip drįstu pritarti Švietimo įstatymui.
Švietimo įstatyme yra daug gerų dalykų, pažangos, kurios nebuvo anksčiau, ir aš negaliu jo atmesti. Didesnė reikšmė suteikiama mokyklos bendruomenėms, dėmesys talentingiems vaikams, neįgaliesiems ir dar daug gerų dalykų. Tai kodėl turėčiau balsuoti prieš įstatymą, prie kurio pati dirbau kaip opzicijos atstovė?“– retoriškai klausė profesorė.
Ir tik pagrasinusi išeiti iš Seimo Švietimo komiteto ji buvo palikta ramybėje.
Asmenybė gali rinktis
Kad lengviau būtų minėtus prieštaravimus išspręsti, anot profesorės, svarbu neprarasti tikėjimo protu, talentu, giliu jausmu, intuicija ir žmogaus kūrybiškumu, nes tai – ir yra amžinosios vertybės, kertiniai akmenys, kurie padeda mums išlikti.
Kita vertus, kaip tas vertybes išsaugoti, jei pats esi partijos ar Vyriausybės narys?
„Jeigu pasipriešinsi partijos ir Vyriausybės programai, paprašys išeiti iš partijos arba atsistatydinti. Todėl išsaugoti asmenybės vientisumą ir išlikti profesionalu tampa sunkia užduotimi“,– įsitikinusi M. A. Pavilionienė.
Esą atkakliai gindamas savo tiesas tampi svetimas tarp savų.
Spręsti šį prieštaravimą profesorė siūlo priimant psichologinę ir socialinę vienatvę kaip normalią asmenybės būseną.
„Iki galo nebūsi suprastas nei visuomenėje, nei šeimoje. Vienatvė tarsi terapinė priemonė, užuovėja“,– savo išgyvenimais dalijosi viešnia.
„Tokia vienatvė padaro tave stipresnį ir dar atkakliau gini savo įsitikinimus, nes išsaugai vidinę laisvę, o tai – pats didžiausias asmenybės turtas“,– sakė M. A. Pavilionienė.
Oratorės nuomone, yra dar vienas kelias asmenybei – parduoti save dėl pinigų, posto, karjeros. Bet tuomet asmenybė taps beveidė, bebalsė, praras stuburą.
„Asmenybė turėtų rinktis dvasinę kančią, dvasinį nerimą, bet tik ne sąstingį. Dvasinio maišto būsena yra normali kasdienybė. Kai esi nepatenkintas savimi ir aplinka, ieškai išeities, keitiesi. Ir tuomet suvoki, kad esi gyvas. Štai čia ir yra gyvenimo grožis“,– teigė profesorė.
Lygios galimybės
„Kai kūrėme moterų judėjimą, Lyčių studijų centrą, įsivaizdavome, kad labai greitai tapsime lygūs, visos diskriminacijos išnyks“,– prisiminė viešnia.
Ji džiaugėsi, kad Lietuvai rengiantis tapti Europos Sąjungos nare, greitai pavyko pritaikyti moterų ir vyrų lygybės įstatymą, pašalinti diskriminaciją darbo rinkoje. Buvo priimta daug gerų sprendimų, ir Lietuva gana greitai tapo demokratėjančia atvira valstybe, nes pavyko suvienyti nevyriausybinių organizacijų, mokslininkų ir politikų jėgas.
Bet po įstojimo į ES ir NATO, profesorės nuomone, Lietuvoje sukilusios konservatyviosios jėgos ėmė stabdyti pažangą.
„Vis dar yra nenorinčių pripažinti moterų ir vyrų socialinės lygybės“, – sakė M. A. Pavilionienė.
Profesorės nuomone, valstybės sukurtomis galimybėmis naudojamės skirtingai – vieni daugiau, kiti – mažiau.
„Patys kalti, jei nežinome savo teisių, netobulėjame, bet kažkodėl kaltiname valstybę. O kur tavo drąsa, iniciatyva, žinios?“, – drąsino viešnia.
Irena BUDRIENĖ
