Generalinė prokuratūra atsisakė atnaujinti saugumo karininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimą. Šiuo atsisakymu prokurorai pamynė Lietuvos valstybės ir teisėsaugos garbės reikalu, be abejonės, laikytiną šios istorijos ištyrimą iki smulkiausių detalių ir niuansų.
Kaip tai daroma, Didžiosios Britanijos pareigūnai pademonstravo A.Litvinenkos nunuodijimo atveju. Visi tokioje byloje esantys neaiškumai ir įtarimai privalo būti nagrinėjami ir paaiškinti. Pagaliau ko tikėtis eiliniam Lietuvos piliečiui panašiu atveju, kuomet į saugumo karininko žūtį praktiškai numojama ranka. Galbūt toks atsainus požiūris ir nėra atsitiktinis. Juo labiau, kad V.Pociūno žūtis nutraukė širmą nuo vadinamų „valstybininkų“ voratinklio.
Dabar tikriausiai ir prasideda tikroji kova: kas ką? Ar viršų paims valstybės, ar „valstybininkų“ interesai. Pastarieji, panašu, eina „va bank“. Tik taip galima paaiškinti VSD direktoriaus pavaduotojo Dariaus Jurgelevičiaus paskyrimą į darbo grupę, kuri derėsis dėl naujos atominės jėgainės statybos. Tokio įžūlaus atvirumo sau neleidžia net Vladimiras Putinas. Kokią stebėseną elektrinės statyboje gali vykdyti Saugumo departamentas, jei ją „dengia“ vienas VSD vadovų? Pagaliau kaip VSD direktoriaus pavaduotojas tuo pačiu gali būti verslo patarėju ir derybininku? Na, o jeigu D.Jurgelevičius, kaip teigia vienas iš premjero patarėjų, yra aukšto lygio specialistas, reikalingas derybininkų jėgoms sustiprinti, tuomet jis pirmiausia turėtų pasitraukti iš VSD ir tik tada pretenduoti į derybininko pozicijas. Jeigu toks Gedimino Kirkilo sprendimas nebus pakeistas, vargu ar naujos atominės elektrinės statyboje matysime Lenkiją. O tuomet kaip su energetiniu tiltu į Vakarus?
Taip pakrypę įvykiai tampa dar vienu testu LR Seimui. Ką šįkart pasirinks parlamento nariai: valstybės interesų gynimą ar tylų pritarimą „valstybininkų“ veiksmams, pasiteisinant atostogų periodu? Seimas privalėtų pasielgti atsakingai – sušaukti neeilinę sesiją ir iškviesti į tribūną pasiaiškinti tiek premjerą G.Kirkilą, tiek VSD direktorių Povilą Malakauską. Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas nors, atrodo, nusiteikęs ryžtingai, bet nelinkęs elgtis operatyviai. Tuo tarpu delsimas gali būti žalingas valstybei, o planuojami rudeniniai svarstymai – pavėluoti.
Suprantama, kad pirmosios darbo dienos naujame poste VSD vadovui nėra lengvos. Tačiau užimdamas tokias pareigas P.Malakauskas kartu prisiėmė ir visus Saugumo departamentui tenkančius iššūkius. Artimiausi jo veiksmai parodys kiek jis yra savarankiškas savo sprendimuose.
Nesutinku su A.Pociaus skandalo metu jo gynėjų kartota pozicija, jog negalima taip drastiškai liesti VSD. Manau, kad gal net geriau valstybei kurti saugumo tarnybą iš naujo nei laikyti tokią, kuri nežinia ką ir kam dirba. Todėl bent jau su pirmtako buvusiais pirmaisiais asmenimis P.Malakauskui tiesiog privalu atsisveikinti kuo greičiau. V.Pociūno žūties aplinkybių išsamus tyrimas taip pat tampa Saugumo departamento bei naujo jo vadovo ne tik garbės, bet ir sąžinės reikalu. Be to P.Malakauskas turi įsisavinti aksiomą, kuri, atrodo, buvo svetima A.Pociui, kad, kaip sakoma sporto varžybų metu, jog „gero teisėjo aikštelėje nesimato“, taip ir VSD direktorius savo veikla neturėtų politiškai afišuotis.
Vėl iškyla būtinybė kalbėti apie poreikį visą apimančio Liustracijos įstatymo, plečiant liustracinę bazę. Į ją kartu su kitų valstybės tarnybų pareigūnais turi patekti ir įvairių sričių teisėsaugos atstovai: teisėjai, prokurorai ir t.t. Neabejoju, kad taip būtų žengtas ryžtingas žingsnis teisingumo Lietuvoje link.
Palaikau žuvusio saugumo karininko žmoną Liudviką Pociūnienę, siekiančią pilno aiškumo ir tiesos vyro žūties byloje. Paties tyrimo eiga bus kaip lakmuso popierėlis, stebint į kurią pusę krypsta svarstyklės: valstybės ar „valstybininkų“ naudai. O toliau belieka laukti kas ir kada nutrauks širmą nuo premjero. Tikėkimės, kad naujų aukų tam neprireiks.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
