Daugeliui Valentino diena asocijuojasi su gėlėmis, šampanu ir meile, bet prieš 83 metus ši diena tapo kruvinų žudynių, sukrėtusių Čikagą ir pakeitusių mafijos istoriją, simboliu. Nors 1929 metų vasario 14-ąją įvykusios skerdynės vis dar laikomos vienomis žiauriausių mafijos istorijoje, tikrosios jų aplinkybės bei kaltininkai taip ir liko neatskleisti.
Įprasta manyti, kad būtent Italijoje atsirado pirmieji gangsteriai, formavosi ir stiprėjo mafijos klanai, ilgam įėję į istoriją. Vis dėlto, žiauriausios ir kruviniausios nusikaltėlių kovos dėl vietos po Saule praėjusiame šimtmetyje vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose. Būtent čia atsirado tokie nusikaltimai, kaip žmonių grobimas dėl išpirkos ar neteisėta prekyba alkoholiu. Kaip tik Amerikoje sužibo ir legenda tapusio mafiozo Alfonso Gabrieliaus Kaponės – Alo Kaponės – žvaigždė. Su šiuo vardu siejamas ir kruviniausias per mafijos karus nusikaltimas, gavęs Valentino dienos skerdynių pavadinimą, – 1929 metų vasario 14 dieną, apie pusė vienuolikos ryto, šaltakraujiškai nužudyti 7 jauni vyrai. Visi jie priklausė A. Kaponės priešininko Džordžo Morano-Bagso gaujai. Niekada nebuvo įrodyta, kad visą šalį sukrėtusias žudynes suorganizavo garsusis gangsteris, sėbrų vadintas Didžiuoju Draugužiu, bet šis nusikaltimas tapo A. Kaponės eros pabaigos pradžia.
Gaujų susišaudymai
Alas Kaponė su tėvais iš gimtojo Neapolio į Niujorką emigravo ankstyvoje jaunystėje. Ir vos atsikraustęs į svajonių šalį netrukus nuėjo šunkeliais. Už nepažangumą buvo paliktas toje pačioje klasėje, o netrukus ir visai pašalintas iš mokyklos. Kol tėvai, stengdamiesi įsitvirtinti, sunkiai dirbo, būsimasis gangsteris valkatavo gatvėse – vėlėsi į muštynes ir nusikaltimus. Dar po kurio laiko jis prisišliejo prie Bruklino gaujos ir ėmė reketuoti prekybininkus.
Būdamas 20 metų, A. Kaponė pirmą kartą pateko policijai į rankas – buvo suimtas už sukeltas muštynes, bet bausmės išvengė. Tada nutarė persikelti į Čikagą, o joje ir prasidėjo niekam nežinomo emigranto kelias į vieną galingiausių visų laikų mafijos vadeivų. Čikagoje A. Kaponė tapo Džonio Torijo vadovaujamos Pietiečių gaujos nariu, o netrukus – ir vadeiva. Daugiau kaip 700 tos gaujos narių „kontroliavo“ pietinę Čikagos dalį ir pelnėsi iš pogrindinės svaigalų gamybos bei prekybos. Šis biznis Čikagos nusikaltėliams padėdavo uždirbti po 100 000 dolerių per savaitę – 1923–1924 metais tai buvo milžiniška suma.
Na o šiaurinėje Čikagos dalyje veikė ir taip pat svaigalų prekyba vertėsi airių kilmės Dž. Morano-Bagso vadovaujama gauja. Konfliktai, dažniausiai pasibaigdavę mirtinais pasišaudymais, buvo nuolatinės dviejų mafijos gaujų kovos dėl įtakos ir pinigų kasdienybė. Kai Dž. Morano gaujos nariai pasikėsino į Dž. Torijo gyvybę, šis nusprendė iš mafijos trauktis ir savo įpėdiniu paskyrė ne ką kitą, o A. Kaponę. Invalidu po apšaudymo tapęs Dž. Torijas nusižengė taisyklei, kad gaujų vadeivomis dažniausiai galėjo tapti tik iš Sicilijos kilę nusikaltėliai – savo vietą užleido neapoliečiui A. Kaponei.
Vadeivų pasikeitimas situacijos nepagerino – gaujų karai tęsėsi, o Čikagos gatvės tuo metu priminė tikrą mūšio lauką. Į patį A. Kaponę taip pat buvo ne kartą pasikėsinta, bet jis vis sugebėdavo išvengti mirties. Policija buvo visiškai bejėgė. Dalis policininkų buvo papirkti A. Kaponės (šis negailėdavo tam reikalui kasmet skirti po keliolika tūkstančių dolerių), kiti veltis į gaujų pjautynes tiesiog bijojo. Vis dėlto daugelis Amerikos valstijų A. Kaponę paskelbė „visuomenės priešu“, o spauda ragino netoleruoti mafijos ir dėti pastangas, kad kaip ant mielių augančiam nusikalstamumui būtų užkirstas kelias. Eiliniai amerikiečiai dėl A. Kaponės ir jo „veiklos metodų“ per daug nesuko sau galvos ir pasišaudymų miesto gatvėse per daug nesureikšmindavo – juk per tuos šaudymus žūdavo patys gaujų nariai, o ne niekuo dėti piliečiai. Vis dėlto 1929 metų vasario 14 dieną įvykdytos brutalios žudynės tapo lemtingos – net abejingieji amerikiečiai susiprotėjo, kad to, kas vyksta, jau per daug, o įsisiautėjusiems mafiozams nedelsiant turi būti pasipriešinta.
Sušaudė garaže
Šaltą vasario 14-osios rytą prie ramiame miegamajame rajone Šiaurės Klarko gatvėje esančio garažo sustojo juodos spalvos „Cadillacas“. Iš jo išlipo 5 vyrai (kitų šaltinių teigimu – 4), iš jų du vilkėjo policininkų uniformas. Mašiną vairuojantis vyras buvo su ilgais šviesiais šinšilų kailiniais ir pilka skrybėle.
Kai atvykėliai įžengė į tamsų garažą, viduje jų jau laukė 7 kostiumuoti Dž. Morano gaujos nariai: broliai Frenkas ir Piteris Gusenbergai – bene žiauriausi miesto nusikaltėliai, abu samdomi smogikai; Džeimsas Klarkas (tikrasis vardas ir pavardė – Albertas Kučelekas), teistas už ginkluotus plėšimus ir žmogžudystes; Frankas Snideris, pasivadinęs Adamu Hejeriu – buhalteris, atsakingas už gaujos finansines machinacijas; Albertas Veinšankas – naktinio klubo savininkas; Reinhardas Švimeris, kuris Dž. Morano gaujai oficialiai nepriklausė, tačiau trindavosi su nusikaltėliais, kad galėtų pasigirti pažįstantis mafiją, o kartais atlikdavo jam pavestas smulkias užduotis, kad prisidurtų prie optometristo algos ir galėtų išlaikyti savo 7 vaikus. Garaže buvo ir Dž. Morano gaujai taip pat oficialiai nepriklausantis Džonas Mėjus – mechanikas, atsakingas už gaujos narių automobilių priežiūrą ir remontą.
Į garažą įžengęs penketas vyrų tuoj pat išsitraukė ginklus ir nukreipė juos į Dž. Morano gaujos narius. Visiems buvo liepta nusisukti ir išsirikiuoti prie garažo sienos. Netrukus pradėjo aidėti šūvių pliūpsniai... Vėliau kriminalistai suskaičiavo daugiau kaip 160 šovinių tūtelių, pažirusių ant kruvinų garažo grindų. Atvykėliai į mafiozus nenustojo šaudyti net jiems susmukus – kai kurių kūnai buvo visiškai sumaitoti kulkų.
Atsirado liudininkų, kurie matė, kaip iš garažo, kuriame „griaudėjo sprogimai“, išėjo trys į viršų rankas pakėlę vyrai, o iš paskos jiems ėjo du ginkluoti policininkai. Tąkart daugelis aplinkinių namų gyventojų pamanė, kad tai eilinis policijos reidas prieš gatvės nusikaltėlius.
Tvirtas alibi
Kai žinios apie žudynes Čikagoje ėmė sklisti iš radijo imtuvų, trisdešimtmetis A. Kaponė sėdėjo Floridos teismo rūmuose. Jį į apklausą buvo iškvietęs iš Bruklino atvykęs prokuroras Luisas Goldsteinas, tyręs gero A. Kaponės draugo Frenkio Jeilo nužudymą.
Mafijos vadeiva nė neįtarė, kad netrukus kalba pasisuks ne tik apie jo bendražygio žmogžudystę, bet ir apie mokesčius. A. Kaponė nujautė, kad teisėsauga jau kurį laiką domisi jo pajamomis ir mokamais mokesčiais. Vis dėlto tąkart A. Kaponei jokie kaltinimai nebuvo pateikti ir po apklausos jis buvo paleistas.
Netrukus atsirado liudininkų, kurie policijai pasakojo girdėję, kaip A. Kaponė gyrėsi turintis tvirtą alibi ir dėl žudynių Čikagoje jo niekas negalėsią apkaltinti – juk jis buvęs ne tik kitoje valstijoje, bet ir sėdėjęs viename kabinete su prokuroru.
Tuo metu Čikagos policija stengėsi sekti karštais nusikaltėlių pėdsakais ir ėmė apklausinėti liudininkus. Vieni buvo įsitikinę, kad prie garažo likus kelioms minutėms iki žudynių sustojo policijos mašina, kiti teigė matę, kad automobilį vairavęs vyras neturėjo priekinio danties, dar kiti tikino nė nepagalvoję, kad visai greta vyksta kraupios žudynės – manę, kad pokši sprogimai ar bandomų užvesti sušalusių automobilių duslintuvai.
Beje, kai policininkai atskubėjo į įvykio vietą, vienas iš garaže sušaudytų vyrų – F. Gusenbergas – dar buvo gyvas. Nors į jį buvo susmigę 14 kulkų, vyras dar sugebėjo kalbėti. Vienų šaltinių teigimu, pareigūnų klausiamas, kas šaudė, F. Gusenbergas atsakęs, jog į jį niekas nešaudę, o kiti tvirtina, jog F. Gusenbergas ištarė: „Tai buvo farai“. Nuvežtas į ligoninę, po trijų valandų jis mirė.
Užstrigęs tyrimas
Kad ir kaip stengėsi policija, buvo neaišku, kas įvyko garaže – ir tiesiog nelogiška. Kodėl nužudytieji buvo išsipuošę lyg į šventę, ar jie pažinojo savo budelius ir jeigu taip, kodėl nesigynė – juk buvo iki dantų ginkluoti? Gal juos suklaidino policininkų uniformos, o gal tai tikrai buvo pareigūnai? Pagaliau jeigu tai buvo apiplėšimas, kodėl daugelio aukų kišenėse buvę šimtai dolerių nebuvo net paliesti?
Ėmė sklisti gandai, jog savo vyrus iššaudyti galėjo pats jų darbu nepatenkintas Dž. Moranas – girdi, liudininkai matę tuojau po įvykio jį savo prabangiu automobiliu pravažiuojant pro pilną lavonų garažą. Žiaurus nusikaltimas bandytas „prikabinti“ ir Purpurinei gaujai – nusikaltėliams iš Detroito, kurie taip pat siekė įsitvirtinti nelegalioje svaigalų rinkoje ir esą nuomojęsi kambarį visai šalia žudynių vieta tapusio garažo.
Vis dėlto dauguma manė, jog šis nusikaltimas buvo suplanuotas A. Kaponės – kad pašalintų pagrindinį savo konkurentą Dž. Moraną, kurio gauja likus keletui savaičių iki žudynių buvo pavogusi A. Kaponei priklausantį sunkvežimį, pilną svaigalų. Bet juk tarp garaže buvusių vyrų šiaurės Čikagos nusikaltėlių vado nė nebuvo...
Netrukus ir teisėsauga, ir žiniasklaida pasidalijo į dvi stovyklas – dalis žinovų buvo įsitikinę, jog žudynes iš tiesų įvykdė pareigūnai, dalis teigė, jog tai – A. Kaponės darbas. Atseit italo gaujos nariai per patikimus žmones paskleidę Dž. Morano gaujai žinią, kad galintys atgabenti didelę partiją viskio, ir surengę susitikimą garaže, kuris, beje, priklausė vienam A. Kaponės gaujos nariui. Jame turėjęs būti ir pats Dž. Moranas – pagrindinis taikinys. Tik Dž. Moranas į susitikimą paprasčiausiai pavėlavęs ir prie garažo atvykęs tada, kai aplink jau buriavosi pareigūnai, tad nė nestabtelėjęs nurūko tolyn. Dž. Moraną nušauti turėję žudikai galėję apsirikti ir sumaišyti mafijos vadeivą su vienu iš jo vyrų, tiksliau – su A. Veinšanku, kuris buvo panašaus ūgio bei sudėjimo, o žudynių metu vilkėjo Dž. Morano mėgstamą pilką kostiumą. Šiaip ar taip, pareigūnai neturėjo jokių įrodymų, kad už tas žudynes atsakingas A. Kaponė.
Domėjosi prezidentas
Po žudynių praėjus savaitei, policija rado išrankiotą ir sudegintą „Cadillac'ą“, kuris buvo pastebėtas prie garažo Valentino dienos skerdynių metu. Tačiau tai nepadėjo tyrimui pasistūmėti iš mirties taško.
„Galiu išvardyti mažiausiai 50 motyvų šiam nusikaltimui, bet nė vienas nėra toks svarbus, kad galėtų būti pagrindine šio žauraus išpuolio priežastimi“, – laikraščiui „New York Times“ sakė bylą tiriantis pareigūnas Deividas Stansburis. Beje, jis buvo įsitikinęs, jog A. Kaponė su tomis žudynėmis nesusijęs. Vis dėlto jis apklausė pagrindinį A. Kaponės gaujos smogiką Džeką Makgurną.
„Aš dalyvavau žudynėse? Jūs nejuokinkite manęs! Broliai Gusenbergai, vos mane pamatę, būtų iškart nudėję“, – apklausiamas kalbėjo A. Kaponės smogikas. Jis, beje, irgi neslėpė esąs tikras, jog tai pačių policininkų darbas. Vis dėlto tuomet versija, kad žudynes įvykdė galbūt policininkai, nebuvo labai įtikinama – kam jiems šaudyti nusikaltėlius ir rizikuoti įkliūti, jeigu jie galėjo juos tiesiog suimti ir tada nužudyti, o oficialiai paskelbti, kad jie nukauti, nes bandė pabėgti?
Po žudynių nepraėjus nė mėnesiui, 31-uoju JAV prezidentu buvo išrinktas Herbertas Huveris. Jis nedelsdamas ėmė domėtis bylos tyrimu ir paskelbė karą mafijai. Norėdamas parodyti, kaip puikiai tvarkosi su nusikaltėliais, jis tikėjosi už grotų įkišti A. Kaponę, bet kad ir kaip stengėsi, jokių įrodymų, jog 7 vyrai sušaudyti paliepus Didžiajam Draugužiui, nesurado, o žaisti nešvariai ir „pakišti“ mafijos vadeivą naujasis šalies vadovas nesiryžo.
Žudikas atskleistas?
1929 metų gruodžio mėnesį atrodė, jog akligatvyje atsidūrusioje byloje pagaliau įvyko lūžis. Gruodžio 14-osios naktį gerai žinomas bankų plėšikas ir samdomas žudikas Fredas Burkė, pravarde Žudikas, savo automobiliu atsitrenkė į pastato sieną netoli Mičigano policijos. Kai išbėgęs policininkas ėmė F. Burkę vytis, šis išsitraukė ginklą ir pareigūną nušovė. Sučiupus F. Burkę, jo namuose buvo atlikta krata ir rastas visas arsenalas ginklų, šovinių, sprogmenų. Atlikus ką tik atsiradusią ir dar nelabai tobulą balistinę ekspertizę, jos rezultatai pribloškė – du automatai panaudoti Valentino dienos skerdynėms, o dar vienu ginklu nušautas geras A. Kaponės draugas F. Jeilas.
Nuostabiausia tai, kad nė dėl vieno iš šių nusikaltimų F. Burkė taip ir nebuvo nuteistas. Iki gyvos galvos jis buvo įkalintas tik dėl pareigūno nužudymo, o dėl Valentino dienos žudynių net nebuvo apklaustas.
Amžiaus žudynėmis vadintas Valentino dienos skerdynes iki šiol tyrinėjantys istorikai negali suprasti, kodėl žmogui, kuris turėjo žudynėse naudotus ginklus, nė nebuvo pareikšti įtarimai. Anot jų, vienintelis logiškas paaiškinimas būtų toks: negalėdami žudynių „prikabinti“ A. Kaponei, teisėsaugininkai nutarė bent jau leisti jam gyventi su kaltės ir įtarimų debesimi virš galvos. Tiesa, buvo dar vienas galimas paaiškinimas, tik jo tuo metu rimtai niekas netyrė, o ir visuomenė sužinojo visai neseniai. Bet apie tai vėliau.
Lietuvio liudijimas
Bėgant laikui, Valentino dienos skerdynėmis buvo įtarinėjami vis kiti gaujų vadeivos. Pasklido gandai, jog už žudynes greičiausiai esą atsakingi neseniai susiformavusios „Cosa Nostros“ mafijos „šeimos“ smogikai Džonas Skalisas, Albertas Anselmis ir Josefas Guinta. Beje, visi jie buvo rasti negyvi tų pačių 1929 metų gegužę. Nors nusikaltimas taip pat liko neatskleistas, beveik neabejojama, kad juos beisbolo lazda uždaužė pats A. Kaponė, suabejojęs jų atsidavimu.
Atsirado ne vienas liudytojas, kuris policiją bandė įtikinti, jog už Valentino dienos skerdynes esąs atsakingas ne kas kitas, o būtent A. Kaponė, bet jų pasakojimai neatitikdavo faktinių įvykio aplinkybių. Štai bankų plėšikas Baironas Boltonas, sėdėdamas kalėjime, 1935 metais nutarė „atskleisti savo turimas žinias“, kad sutrumpėtų jo kalėjimo bausmė. Jis policijai pasakojo, jog Valentino dienos žudynes suorganizavęs A. Kaponė, o įvykdę F. Burkė ir dar 4 vyrai. Pats B. Boltonas neva buvęs „pastatytas stebėti aplinkos“ ir žudynių metu trynęsis netoli garažo.
Toks „liudijimas“ neįtikino nei policijos, nei žiniasklaidos. B. Boltono liudijimas pavadintas „nesąmoningu“ – girdi, kam A. Kaponei reikėjo samdyti 5 žmones, kai galėjo pasiųsti savo pagrindinį smogiką Džeką Makgurną, kuris be vargo būtų atlikęs užduotį. Be to, vienas iš B. Boltono minėtų galimų žudikų turėjo tvirtą alibi. Pagaliau jeigu jau A. Kaponė būtų nurodęs nužudyti Dž. Moraną, jis net po nepavykusio bandymo nebūtų sustojęs – būtų vėl siuntęs žudikus nugalabyti konkurento. Tačiau pasikėsinimų į B. Moraną po Valentino dienos skerdynių neužfiksuota.
Apie tai, kad žudynes esąs organizavęs A. Kaponė, policijai pasakojo ir lietuvių kilmės bankų plėšikas Albinas Karpavičius – Alvinas Karpis. Jis tikino, kad kalint Alkatraso kalėjime A. Kaponė jam pats prisipažinęs, jog žudynes organizavęs vienas jo vyrų – Fredas Gecas (beje, jį minėjo ir F. Burkė). Tačiau jokie įtarimai jam taip ir nebuvo pareikšti.
Atsakymas laiške?
1935 metais Federalinių tyrimų biuro vadovas Edgaras Huveris gavo laišką nuo Franko Farelo. Šis rašė mėginantis pats atskleisti Valentino dienos žudynių aplinkybes ir neseniai nustatęs, kas yra jų organizatoriai ir vykdytojai.
Anot F. Farelo, Valentino dienos žudynės buvo kerštas už 1928 metų lapkritį per muštynes nušautą Čikagos policijos seržanto sūnų Vilijamą Daverną. Pašautas jis buvo nuvežtas ir išmestas skergatvyje, bet sugebėjo nušliaužti iki telefono ir išsikviesti pagalbą. Nors policijai jis nesakė, kas į jį šovė, šią informaciją jis atskeidė savo pusbroliui Vilijamui Vaitui ir nurodė, kad tarp žudikų buvo Dž. Morano gaujos nariai. Kai V. Davernas mirė, V. Vaitas nutarė atkeršyti už pusbrolio nužudymą ir kreipėsi pagalbos į nužudytojo tėvą – seržantą V. Daverną. Tada į susitikimą buvo iškviesti Dž. Morano gaujos nariai – paprašyta neva padėti perimti prasiskolinusį fabriką. Šitaip atviliojus juos į garažą, įvykdytas žiaurus kerštas.
Ši laiške išdėstyta versija gana logiška – ji paaiškina, kodėl nusikaltėliai buvo pasipuošę (į nusikaltimus jie vykdavo lyg į šventę), kodėl nesipriešino atvykėliams ir kodėl buvo paleista šimtai kulkų, nors būtų užtekę keleto (žudikai buvo apimti pykčio ir keršto). Be to, seržantas V. Davernas iš tikrųjų galėjo dėvėti uniformą ir parūpinti dar vieną V. Vaitui.
F. Farelas savo laiške tikina, jog byla dėl to niekada ir nebuvo išaiškinta, kad joje buvo įsipainiojęs pareigūnas – jį dengdami, kolegos tyrimą vilkino ir „marino“. Juk, kai kurių šaltinių teigimu, ir vienas iš sušaudytųjų prieš mirtį tarstelėjo, jog šaudę policininkai. Be to, paaiškėjo, jog V. Vaitas buvo slaptas policijos informatorius, tad jo vaidmuo Valentino dienos skerdynėse buvo sąmoningai slepiamas, siekiant išsaugoti jo ir kitų policijos agentų gyvybes.
Nors F. Farelo laiške buvo išdėstyta logiškiausia Valentino dienos žudynių versija, Federalinių tyrimų biuro vadovas jam atrašė, jog jo nedomina mafijos nusikaltimai, tai esą vietinių policijos skyrių reikalas, be to, jo duomenimis, byla nutraukta ir nesą reikalo gilintis į praeitį.
F. Farelo laiškas taip ir nebuvo niekam perduotas ar paviešintas – galimas raktas į mistiškiausią JAV nusikaltimą buvo nugrūstas į archyvus ir atrastas visai neseniai. Valentino dienos skerdynių paslaptis iki šiol besiaiškinantiems istorikams paties F. Farelo taip ir nebepavyko surasti.
Paveldėjo plytas
Ar A. Kaponė buvo susijęs su Valentino dienos skerdynėmis, taip ir liko neaišku, bet jis vis tiek buvo nubaustas. Negalėdami jam inkriminuoti žudynių, Federalinio tyrimų biuro pareigūnai nėrėsi iš kailio, kad mafijos vadeiva vis tiek atsidurtų už grotų. Ir jiems pavyko – 1931 metais A. Kaponė pripažintas kaltu dėl vengimo mokėti mokesčius ir nuteistas 11 metų kalėjimo. Sifilio kamuojamas, valdžią ir autoritetą praradęs mafijos vadeiva į laisvę išėjo 1939 metais, o 1947 metais, atšventęs savo 48-ąjį gimtadienį, po savaitės mirė ištiktas širdies smūgio.
Už banko apiplėšimą įkalintas didysis A. Kaponės konkurentas Dž. Moranas po 10 metų nuo plaučių vėžio mirė kalėjime. Jis buvo palaidotas skurdžių kapinėse, nes visiškai nebeturėjo pinigų.
Garažo, stovėjusio Šiaurės Klarko gatvėje, kuriame įvyko Valentino dienos skerdynės, seniai nebėra – jis nugriautas 1967 metais, o dabar toje vietoje įrengta slaugos namų klientų ir darbuotojų automobilių stovėjimo aikštelė. Beje, garažo sienos, prie kurios kulkomis buvo suvarpyti 7 vyrai, plytas įsigijo kanadietis verslininkas Džordžas Patėjus. Jis plytas eksponavo parodose, vėliau pardavinėjo. Likusias plytas su šūvių žymėmis po mirties 2004 metais verslininkas paliko dukterėčiai, o ši jas pardavė Las Vegase esančiam Mafijos muziejui.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
