Faktai akivaizdūs – G. Kirkilas nuosekliai daro viską, kad dabartinė valdančioji koalicija kuo greičiau žlugtų, dėl ko rimtai susvyruotų ir dabartinio premjero Algirdo Butkevičiaus kėdė.
Taigi, kodėl G. Kirkilas taip stipriai trokšta koalicijos griūties?
G. Kirkilas yra vienas iš socialdemokratų lyderių, vienas iš politikų, aktyviai siekusių, kad būtų sudaryta vaivorykštinė koalicija, nes tai – jo šansas. Žinant puikius jo santykius su buvusiuoju Tėvynės sąjungos lyderiu Andriumi Kubiliumi, nuspėti nesunku: sudarius vaivorykštinę koaliciją, G. Kirkilo, kaip politiko, svoris neabejotinai didėtų, jis taptų svarbus ir įtakingas.
G. Kirkilas visada buvo ir yra politikas, puikiai manipuliuojantis, vertinantis situaciją ir sumaniai ja pasinaudojantis saviems interesams. Užtenka prisiminti G. Kirkilo elgesį per Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko ir tuometinio Premjero Adolfo Šleževičiaus konfliktą. Geniali savybė išlaukti ir rinktis teisingą pusę. Ne mažiau įdomi situacija, kai premjeru nebuvo patvirtintas Zigmantas Balčytis (beje, ne be G. Kirkilo pastangų), o premjero postas atiteko Gediminui.
Taigi, ko siekia G. Kirkilas šiandien? Manau, revanšo. Revanšo partijos viduje, kurioje Jis jaučiasi jeigu ne nuskriaustas, tai bent jau tikrai nepakankamai įvertintas.
Populiarus premjeras, sėkmingai dirbanti valdančioji koalicija – tai valstybės ir socialdemokratų partijos stabilumo pagrindas. Tačiau ši situacija netenkina G. Kirkilo, todėl Jis bando veikti. Tikslas pateisina priemones – panašu, kad tai yra G. Kirkilo moto. Realiai situacija galėtų keistis, jeigu dabartinė valdančioji koalicija žlugtų. Premjeras A. Butkevičius, socialdemokratų partija yra antraeiliai dalykai. O vat koalicijos žlugimas – tai šansas G. Kirkilui. Ir Jis veikia. Veikia aktyviai, panaudodamas metodus, puikiai įvaldytus per daugelį metų. Tinka viskas. Pasenusios etiketės, tušti ir niekuo nepagrįsti kaltinimai, tinka net išsigalvotas absurdas bei melas.
Taigi, G. Kirkilas veikia, net puikiai suprasdamas, kad tokia Jo veikla nenaudinga nei Jo partijai, nei premjerui A. Butkevičiui, nei Lietuvos valstybei, nes kurti ir siekti užsibrėžtų tikslų galima tik esant stabiliai politinei situacijai.
Neseksiu G. Kirkilo pavyzdžiu, kaltindamas Jį Lietuvos valstybės kompromitavimu, nors tokių požymių Jo veikloje yra. Tačiau pasakysiu, kad, mano manymu, G. Kirkilas iš tiesų kompromituoja pirmiausiai pats save ir savo socialdemokratų partiją, visa tai darydamas ne dėl tariamo tarnavimo kam nors, o siekdamas grynai asmeniškų, pragmatinių, ne visai skaidrių politinių tikslų. Kaip norisi atgimti...
