Parlamente atostogos, o be to daug kalbama apie žmonių nusivylimą parlamentinių partijų ir politikų veikla, permainų poreikį. Būtent todėl „Balse.lt“ pradedame ciklą pokalbių su lyderiais tų politinių jėgų, kurios šiandien Seime neatstovaujamos. Šį kartą kalbiname Lietuvos socialdemokratų sąjungos lyderį (LSDS) pirmininką Arvydą Akstinavičių.
- Daugiausia šiandien kalbama apie valstybės užvaldymą, oligarchiją. Ką manote apie tai jūs – neparlamentinės partijos lyderis? Lietuvoje tikrai oligarchinė santvarka? Juk funkcionuoja visi formalūs ir legitimūs demokratijos atributai bei institucijos. Esame Europos Sąjungos ir NATO šalis. Kaip jūs apibūdinate realią padėtį?
- Oligarchinio valdymo realybė – taip aš pasakyčiau. Matome žiniasklaidos priklausomybę, jos magnatų, verslo grupuočių įtaką, kuri tik didėja. Žiniasklaida, verslo įtaka politikoje, ratas sukasi, partijos finansuojamos iš biudžeto, o grįžta į LNK, „Lietuvos rytą“, ponams Mockui, Lubiui ir kitiems. Lėšos juda ratu. Tipiškas pavyzdys – 2004-ųjų Seimo rinkimai. Partijos perdavė pinigus televizijai, kur galiausiai iš 15 realiai pasirodyti galėjo 6 partijos, kurios ir balsavo už esamą finansavimo tvarką. Mes (LSDS) ne kartą siūlėme ją keisti, teikėme projektus, bet į tai atsižvelgta nebuvo, nes matyt interesai yra kiti. Drąsiai galiu teigti, jog partijoms turint, kad ir ne lygias, bet panašias galimybes kalbėti viešai, rinkimų rezultatai būtų kitokie.
Du paskutiniai didieji valdžios projektai taip pat aiškiai rodo oligarchinio intereso dominavimą. Aukštojo mokslo padarymas mokamu – ypač palankus bankams. Studentai turės imti paskolas. Visi pažadai apie lengvatines sąlygas yra tik techniniai pagražinimai, kurie nekeičia esmės.
Dar ryškiau tą patį matome įstatymo dėl atominės jėgainės statybos istorijoje. Projektas buvo tarsi tiesiog sumodeliuotas vienai kompanijai – „Vakarų skirstomuosius tinklus“ (VST) valdančiai „Maximai“. Na taip – ši kompanija valdo tinklus, kiti privatininkai dar ne. Bet kaip buvo privatizuoti tie VST? Iš SEB „Vilniaus banko“ pasiimta paskola 400 mln. litų paskola, paskui buvo grąžinta iš tų pačių VST akcijų emisijos. Taigi – nieko nebuvo investuota. Nevyksta jokios realios kapitalinės investicijos į VST ir dabar. Lenkų reakcija, kai paskutiniu momentu atidėtas susitarimo pasirašymas, gali reikšti abejones dėl projekto skaidrumo.
Viskas išvis gan keista. Statyba bus baigta, kaip tikimasi 2015-aisiais metais. Kas analizavo Lietuvos poreikius, kuriuos tada turėsime?
- Galimybių studija buvo.
- Buvo, nes kažką reikėjo parašyti.. Kas analizuota dėl susidarančio šešių metų tarpo be AE? Ne viskas padaryta siekiant pratęsti dabartinės jėgainės veiklą. Pernelyg daug signalų yra iš Europos Sąjungos, jog tokią galimybę Lietuva išsikovoti galėjo.
- Grįžtant prie Lenkijos. Ar jos pasitraukimas iš projekto vėl nesužlugdytų planų nutiesti elektros tiltą į Vakarus?
- Tai ir yra blogiausia, kas gali nutikti, nes norint integruotis į Vakarų energetines sistemas, mums būtina strateginė partnerystė su Lenkija, kad ir ką kas bešnekėtų. Juk ir apie projektus sujungti mūsų tinklus su Švedija nežinoma beveik nieko. Kur yra tie realūs projektai? Kas juos matė ir kada jie bus parodyti? Ar tai nėra plepalai ir klaidinantis manevras, kad parodyti, jog „dirbam ir Vakarų kryptimi“?
Visa propaganda apie mūsų europietišką kryptį vykdoma keistai – pašnekama privačiai su kokiu ES pareigūnu ir giriamasi, kad Europa mums pritaria. Remiamasi Europos specialistais ir nepasakoma kas jie per vieni ir ką atstovauja. Vadinamasis G. Kirkilo vyriausybės „metų laimėjimas“ gali atsirūgti Lietuvai keliems dešimtmečiams.
- Projektas buvo skubiai svarstytas ir prastumtas, kaip tik tuo metu, kai krizė paralyžiavo Valstybės saugumo departamento veiklą. Ką apie tai manote?
- Manau, kad VSD skandalas, prezidento, vyriausybės vadovo, „valstybininkų“ elgesys jo metu ir minimas projektas yra susiję. Tai turėtų būti daug stambesnio projekto dalis. Čia noriu paminėti žuvusį Vytautą Pociūną ir pasakyti, kad jo mirtis nebuvo beprasmė. Ji iškėlė į dienos šviesą daug klausimų. Daugybė žmonių atsiskleidė visai kitaip nei juos anksčiau matydavome save pateikiant. A. Januška, A. Valionis, D.Jurgelevičius, R. Lopata ir kt. ... Sukaišioti į valstybės tarnybą naujus, dar „neapšviestus“ Rusijos interesų tarpininkus greitai buvo sunku. Tad Atominės elektrinės projektas pasitarnavo dvejopai – atitraukė dėmesį ir sukūrė verslo grupuotėms naujų galimybių.
Čia vėl privalau paminėti žiniasklaidos magnatų vaidmenį. Kilusios skandalo metu, „Lietuvos rytas“ ir kai kurios kitos žiniasklaidos priemonės“ dirbo tiesiog prieš Lietuvos valstybę.
- Minėjote prezidento vaidmenį. Ką galite plačiau apie jį pasakyti?
- Prezidentas kritikuoja, negali sakyti, kad ne. Tačiau lyginant 2005-aisiais, 2006-aisiais ir šiemet perskaitytus jo pranešimus, atrodo, kad jis palaipsniui nusišalina. Įvardijęs oligarchiją, iššūkius, jis staiga liaujasi apie tai kalbėti, kaip dalyvis ir kalba, kaip pašalinis stebėtojas. Tai liūdina.
- Kokias priemones didesniam politikos skaidrumui užtikrinti siūlysite 2008-ųjų rinkimų kampanijos metu?
- Būtina koreguoti partijų finansavimo sistemą. Esant šios dienos situacijai, esu linkęs palikti tik biudžetinį jų finansavimą. Juridiniams asmenims rėmimą reiktų uždrausti apskritai. Fiziniai asmenys galėtų remti partijas tik su ta sąlyga, kad bus visuotinai deklaruojamos pajamos ir išlaidos. Dabar ir bedarbis „paaukoja“ dešimtis tūkstančių. Kokio skaidrumo galima tikėtis? Aš ne prieš, kad ateityje partijų finansavimo sistema galėtų būti mišri, bet šiame etape – tik iš biudžeto.
- Jums atsakytų, kad partijos bus kuriamos pinigams siurbti.
- Tai panašiai ir sako Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) primininkas ponas Zenonas Vaigauskas. Bet ne taip lengva sukurti partiją. Tegul lieka 1000 narių kartelė. Tegul atsakingos institucijos – Teisingumo ministerija ir VRK vykdo stebėseną, nes tai jų pareiga. Tegul bus nustatyti keli kriterijai – narių skaičius, mandatų skaičius, partijos aktyvumas. Juk yra įstatuose numatoma kaip dažnai turi rinktis partijos valdančiosios institucijos. Tegul partijos būna įpareigotos apie savo renginius informuoti Teisingumo ministeriją ir VRK. Norint, kontroliuoti galima ir reikia. Pagaliau, grįžtu prie pajamų ir turto deklaravimo reikalų. Kas per kaistas dalykas, kad man, kaip politinės organizacijos vadovui, toks deklaravimas net nėra privalomas.
- Kaip kairiųjų jėgų atstovo, negaliu nepaklausti jūsų apie progresinius mokesčius. Ką manote apskritai ir apie tą projektą, kurį dabar siūlo parlamentiniai socialdemokratai?
- Nei kiek neabejoju, kad progresiniai mokesčiai reikalingi. Europietiškai tradicijai ištikimi dešinieji tam taip pat neturėtų prieštarauti. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) skleidžiamos pasakos apie tai, jog Europa progresinių mokesčių atsisakanti, yra blefas. Remiamasi buvusios Jugoslavijos ir tų pačių Baltijos šalių patirtimi. Taip pat sėkmingai galima pasiremti Rusija, kur irgi taikomas proporcinis – 13 proc. tarifas.
Europos Sąjungos šalys paprastai taiko proporcinę sistemą, kurioje yra 4-6 tarifų pakopos. Dabartinis G. Kirkilo socdemų variantas tuo ir netiks, kad tai nėra jokia progresija. Tai tik neapmokestinamo pajamų minimumo sistemos papildymas. Ir žmogui gaunančiam 900 litų ir 50 000 litų pirmasis tūkstantis būtų apmokestintas tiek pat. Tai kur progresija? Būtent 4, 5 ar šešios tarifų pakopos, orientuotos į skirtingas socialines grupes, leistų padėti įsitvirtinti skurdžiausiai visuomenės daliai ir stiprintų vidutinį sluoksnį. Dabar pastarasis, jei ir egzistuoja, tai pats yra vos mokus. Būtiniausiai buičiai daiktai ir mobilūs telefonai neretai perkami už skolintas lėšas.
Nesu pasiruošęs pasakyti kokie turėtų būti tarifai taikomi skirtingoms pajamų grupėms tam reiktų atidesnės analizės. Galiu tik pasakyti, kad šalia to siūlytume analogiška progresine tvarka apmokestinti ne tik darbo užmokestį, bet ir dividendus, kitas pajamas. Be to, reikalingas ir turto mokestis.
- Ką galite pasakyti apie dvi sritis, kurios reformos, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, vyksta nuolat ir nežada baigtis – švietimą ir sveikatos apsaugą?
- Matome tą patį, ką ir kitose srityse. Kažkiek investavusios verslo grupuotės mėgina žūtbūt išpešti naudą. Kad ir aukštojo mokslo atvejis. Vietoj to, kad atkartotume Airijos kelią, kur iš dalinai mokamo, buvo sėkmingai nueita į nemokamo aukštojo mokslo sistemą, darome atvirkščiai. Darome jį mažiau prieinamu, kažkodėl manydami, kad apmokestinimas išspręs visas problemas. Švietimo ministrė tiesiog atstovauja rektorių interesams, o dalis rektorių – niekam nėra paslaptis – savo aukštąsias mokyklas seniai pavertė asmeniniais UAB-ais – pinigų darymo mašinomis. Ten vykstančią savivalę būtina pažaboti.
- Jūs prieš aukštųjų mokyklų autonomiją?
-Aš prieš savivalę. Autonomija yra viena, Universiteto pavertimas UAB-u visai kas kita. Siūlomas mokamas aukštasis mokslas bus tik naudingas savanaudiškiems rektoriams. Jis savaime neišspręs nei vienos problemos, nepanaikins disbalanso tarp darbo rinkos poreikių ir aukštųjų mokyklų studijų programų.
- Sveikatos apsauga?
- Medicinos paslaugos, dėl vykdomų reformų, tapo žmonėms sunkiau prieinamos. Tai faktas. Kalbant apie kokybę, tai ji jei kur ir pakilo, tai tik dėka bendros mokslo pažangos, o ne dėl vykdytų pertvarkymų. Sistemoje labai daug piktnaudžiavimo. Nauja, pažangi aparatūra yra dirbtinai buhalteriškai nusendinama, nurašoma ir sėkmingai atsiduria privačių kabinetų rankose. Aš tik už efektyvią privačią mediciną, kuri rastų savo nišą ir konkuruodama skatintų valstybinės sveikatos apsaugos sistemos pažangą. Tačiau dabar viskas primena sovietinių kooperatyvų laikus – norima privačiai pelnytis naudojantis valstybės sukurta baze ir turtu. Jei privatus verslininkas nori steigti greitąją pagalbą – tegul investuoja, perka automobilius, techniką renka personalą. Kam draskyti valstybinę greitosios pagalbos sistemą? Tam, kas nori sąžiningai startuoti su privačia praktika sukurta daugybė barjerų, kas irgi labai blogai.
Didžiulės problemos, vėl ta pati privačių lobistų ir verslo grupuočių įtaka, kamuoja vaistų kompensavimo sistemą. Standartus atitinkantis preparatas išbraukiamas iš valstybės kompensuojamųjų sąrašo, o jo vietoje išdygsta 10 kartų brangesnis. Gydytojai, įvairiomis formomis, materialiai skatinami rašyti atitinkamus receptus.
- Sritis, kur ypač didžiuojamasi laimėjimais – užsienio politika. Ką galite apie ją pasakyti?
- Viešosios opinijos prasme, didelių klaidų tarsi nėra, bet efektyvumas nėra pakankamas. Pradėkime nuo eurointegracijos. Kai stebėjau Petro Auštrevičiaus vadovaujamas derybas, jos labai jau priminė komjaunuolišką socialistinį lenktyniavimą. Svarbu buvo kuo greičiau uždarinėti derybinius punktus ir aplenkti latvius ar estus. Jau minėjau Ignalinos AE uždarymo terminą. Taip pat „spartuoliškai“ buvo pasielgta su mūsų žemės ūkio interesais. Geras pavyzdys – Lenkija. Ji ne tiek skubėjo uždarinėti punktus, kiek gynė savo interesus. Šiandien tas pats – sveiko lobizmo prasme iš ES negauname tiek kiek galėtume.
Pagaliau, imkime santykius su kaimynais. Su ta pačia Lenkija. Dešimtmetį stringantis energetinio tilto per Lenkiją projektas – tik lenkų kaltė? Viskas, ką mums aiškina mūsų užsienio politikos strategai – lenkai blokuoja dėl Silezijos anglies. Ar tikrai dėl to? Ką padarė A. Valionis, kai buvo ambasadoriumi Varšuvoje? Ar mes turime ir galime tik pykti, kad kiti gina savo interesus geriau, negu mes? Juokingiausia, kad dabar galbūt bus pasakyta, kad lenkai blokuoja ir naujos AE statybą. Mano nuomone, mūsų premjerui lenkai projekte gal ir nereikalingi. Atitinkamoms verslo grupuotėms jų dalyvavimas gali būti neparankus, Nėra paslaptis, kad Lenkija turi interesų Rytų skirstomųjų tinklų privatizavime ir gal dėl to dabar ūkio ministerijos planuose šio punkto neliko.Vėlgi – lenkai savo interesus gina. Šalies interesus, o ne savo privačius, kuriuos politikai išsprendžia gana operatyviai. Pagaliau, lenkai ir neprivalo leistis įtraukiami į neskaidrius projektus.
Grįžtant prie šalies užsienio politikos, ta pati Dalia Grybauskaitė, kaip eurokomisarė nuo Lietuvos, nepadeda šalies interesams tiek, kiek galėtų. Nepakanka atvažiavus pakritikuoti ir pabaksnoti kas nepadaryta.
- Šalies politiniame spektre jūs pretenduojate atstovauti europietišką kairę, kuri parlamente, kaip ne kartą pabrėžėte, neatstovaujama. O kaip kitos europietiškos ideologijų kryptys – konservatorių, liberalų? Jos atstovaujamos? Jų reikia?
- Nėra atstovaujamos ir jų, žinoma, reikia. Šaliai reikia normalaus, pilno politinio spektro. Gaila, kad krikščionys demokratai jau planuoja jungtuves su konservatoriais, Centro sąjunga su kitom dviem partijom iš Seimo. Taip tos jėgos bus paprasčiausiai sunaikintos ir liksime kažkiek vieniši, o tokius irgi lengviau atakuoti.Tautininkai ir tie nebeplanuoja sąrašo – gal kels kelis atskirus kandidatus. Kalbu ne apie tai, kieno ideologijos man patinka. Sutinku su tais, kurie mano, jog užvaldytos valstybės atvaldymui prireiktų viso politinio sveiko politinio spektro.
Blogiausia tai, kad Seime neliko partijų ir ideologijų – liko verslo grupuotes atstovaujanti sistema. Neliko net realios opozicijos ir konkurencijos tarp partijų.
- Turite omenyje, kad nebe tiek svarbu ar būsi premjeru, ar opozicijos lyderiu?
- Būtent. Ir vienas ir kitas vaidmuo, keitimasis jais, dabartines parlamentines jėgas tenkina.
- Dažnai teigiama, kad, tarkime, Rolando Pakso partija mėgina eksploatuoti kairiuosius lozungus ir orientuojasi į tipišką kairįjį rinkėją, nors pats R. Paksas sakosi esą dešinysis.
- Ideologija išvis nuvertinama, daugiau randasi partijų, kurių pavadinimai primena rusiškus: „Jedinaja Rossija“, „Naš dom Rossija“. Pavyzdžiui – „Tvarka ir Teisingumas“. Rolando Pakso partija – tipiška partija be ideologijos, kuri tačiau, manipuliuoja kairiuoju – neturtingųjų – elektoratu, tačiau nesirengia jam atstovauti. Kitas pavyzdys – Darbo partija. Negavusi dotacijos iš valdžios ir nebegaudama Uspaskicho milijonų, ėmė virkauti, jog nunyks. Tikras „principingumo ir idealizmo“ pavyzdys. Be abejo, R. Pakso reitingus dar augina ir žmones piktinančios „valstybininkų“ manipuliacijos.
Apibendrintai galiu pasakyti apie valdančiųjų ideologiją: išlaikyti pakankamai žmonių ties skurdo riba, kad paskui būtų galima juos papirkinėti simboliniais algų ir išmokų pakėlimais, kurių prieš rinkimus visada daugėja.
Kalbino Tomas Čyvas
