Traumuotoje posovietinėje visuomenėje ką nors valdyti yra svarbiau nei prasmingai būti. Siekis valdyti visiškai užgožia savirealizacijos akiratį. Arba, kaip esu pasakęs anksčiau, - visų šalių proletarai vieni kitus!
Valdomos demokratijos kategorija pretenduoja būti populiariu politiniu naujadaru, nors iš esmės yra neaiški, geriausiu atveju metaforiška. Nestebina tai, kad neaiškus pavadinimas šiandien Lietuvoje išpopuliarėjo, nes pati mūsų tikrovė tapo itin neaiški. Labiau neaiški, nei buvome pripratę manyti. Taip teigiu todėl, kad, viena vertus, visos demokratijos yra valdomos arba save valdančios. Patirties, sveiko proto, etinių principų, teisės viešpatystės, be kurių sunyksta pačios gražiausios idėjos. Kita vertus, pabrėždami demokratijos valdymą posovietinėje erdvėje, matyt, pirmiausiai stengiamės išryškinti to valdymo kokybinius bruožus. Suprask: grubiai, nešvariai, klastingai, neteisėtai valdomos demokratijos prasme. Priimantys valdomos demokratijos terminą greičiausiai nesikratys oligarchijos, biurokratijos ir kitokių tautos neišrinktųjų, kurie iš tiesų valdo (arba savęs patenkinimui tariasi valdantys) pačiai tautai nepastebint (arba pastebint, bet pakenčiant). Jei taip, negaliu prieštarauti: premjero G.Kirkilo kalbos, elgsena ir jų sukelti prieštaringumai gan greitai tampa šių prielaidų iliustracijomis.
Galima daryti prielaidą, kad šiandieninės vyriausybės elgsena apibūdintina kaip išskirtinai demagogiška, sujungiančia persikvalifikavusios sovietinės nomenklatūros įgūdžius ir naujosios taip vadinamų „valstybininkų“ kartos polinkiais. Juos vienija atgrasus požiūris į politines partijas, tautos rinktą valdžią-Seimą ir savivaldos idėjas. Dažniausia nevieša tezė: tamsi visuomenė negali kvalifikuotai valdytis. Svarbiausia, kaip išlaikyti valdžią, kokius valdžios technologijos procesus intensyvinti ir kokius visuomenės opinijos formavimo įrankius panaudoti. Prisipažinsiu, kad itin glumina tik vienas klausimas: ar visa, kas per paskutines kelias savaites buvo pasakyta mažumos vyriausybės vadovo, atliepia valdančiosios grupuotės visagalybės faktą (bent jau prisisvajojimą), ar priešingai - išduoda, kad sofistikuoti, sudėtingi slapto ir dvigubai slapto valdymo įrankiai yra per sunkūs smulkių intrigantų pirštams.
Štai iliustracija: sveiko proto valstybės patriotas, pro sukąstus dantis iškentęs visą saugumietišką skandalą, galvoja, kad verta varžyt emocijas vardan mūsų VSD ateities, viliantis, kad sąžiningas naujų vadų darbas pamažu atkurs užspardytą autoritetą. Bet (še tau boba devintinės! ) staiga premjeras G.Kirkilas ištraukia dar vieną slaptą planą, kurį sukurpė valstybės priešai. Viena vertus, tai patraukli intriga sąmokslo teorijos pasekėjams, kuriems neužtenka karo keliuose temų. Nors šiaip didelių bausmių prasižengėliams klausimas turėtų užimti daugumos lietuvių galvas. Kita vertus, toks miklus ir infantilus VSD balso įtraukimas į ekonominių sprendimų debatų erdvę pasirodo it meškos paslauga. Viena vertus, aštrialiežuviai kaip mat gali atrėžti, kad tuoj G.Kirkilas atras popierių, kuris pirš įtarimą, kad visi žmonės, perkantys ne „Maximose“, bet „Iki“, „Rimi“ ir „Senukuose“ yra masinio sąmokslo dalyviai. Kita vertus, VSD direktorius P.Malakauskas pats atsargiai išdėstė „žvalgybinės bendruomenės“ požiūrį ir paneigė premjero atradimus. Bent tai palieka rusenti sveiko proto viltį.
Klostosi įspūdis, kad energetikos srityje (arba bent su energetika susijusioje politinėje vaizduotėje) ima veistis slibinai dėl panašių priežasčių, kurios kone valstybės krize pavertė pulkininko V.Pociūno žūtį. Juk neadekvati jo buvusių kolegų, kai kurių valdomos demokratijos vadybininkų ir juos aptarnaujančių žiniasklaidos priemonių reakcija, baltais siūlais suadytų insinuacijų barstymas sustiprino net nuosaikių piliečių įtarimus, kad kažkas šioje byloje yra ne taip. Tai, kaip nacionalinio investuotojo energetikoje formavimo proceso metu elgiasi G.Kirkilas ir jo aplinka - nuo verslo iki žiniasklaidos - gali kelti paranojiškus įtarimus net buvusiems to investuotojo idėjos entuziastams, didina nepasitikėjimą visais politinio žaidimo dalyviais. Pridurčiau: dar niekas nėra aplenkęs šiandieninio premjero ten, kur blogas savo sumanymų pasekmes reikia užversti ant kitų pečių.
Gyvename dideliame neaiškume ir nesiruošiu rodytis suprantančiu. Tačiau deduosi į kompaniją su tais, kurie dar bando suprasti, aiškinasi, tiria ir dalijasi tuo, ką laimi. Ieškančiam ir tiriančiam visad yra malonu, kada jo prielaidos bent iš dalies pasitvirtina. Tačiau šiandien neapleidžia mintis, kad norėčiau klysti darydamas tas išdėstytas aukščiau prielaidas. Jei yra taip, kaip rodosi, tai lieka tik linkėti stiprybės tiems, kuriems demokratija reiškia kažką daugiau nei galią ir pinigus.
