Į Seimą išrinktas buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktorius Vitalijus Gailius iš ankstesnių pareigų atleistas neteisėtai ir turi teisę į kompensaciją. Taip nusprendęs Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino tuometinio vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio įsakymą atleisti V. Gailių ir priteisė pastarajam daugiau kaip 42 000 litų išeitinę kompensaciją, 67 350 litų vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos darbo laiką ir dar 25 000 litų neturtinei žalai atlyginti.
Tiesa, patirtą neturtinę žalą V. Gailius buvo įvertinęs gerokai didesne suma – už tai, kad, anot jo paties, jis patyręs neigiamų išgyvenimų, buvę pakenkta jo dalykinei reputacijai ir galimybei tęsti karjerą teisėsaugos institucijose, jis prašė teismo priteisti pusę milijono litų. Teismas prašytą sumą gerokai sumažino. Teismas nusprendė, jog V. Gailius į savo pareigas sugrįžti negalės, mat yra Liberalų sąjūdžio narys, o FNTT pareigūnai negali priklausyti politinėms partijoms ar kitoms organizacijoms ir dalyvauti politinėje veikloje.
Turi atlyginti kaltininkas
R. Palaitis V. Gailių ir jo pavaduotoją Vytautą Giržadą, kurio atleidimą teismas taip pat jau yra pripažinęs neteisėtu, iš pareigų atleido po nepalankių tyrimo melo detektoriumi rezultatų, kurie atseit parodę, jog būtent šiedu pareigūnai žurnalistams nutekinę informaciją apie „Snoro“ banko nacionalizavimą. Savo kaltę tiek V. Gailius, tiek jo pavaduotojas V. Giržadas visą laiką neigė, o netrukus FNTT vadovą ir pavaduotoją atleidęs ministras pats buvo priverstas trauktis iš posto.
Dabar į Seimą išrinktas ir jo Antikorupcijos komisijos pirmininku tapęs V. Gailius yra vienas tų retų pareigūnų, kuriems ne tas pats, iš kur į jo kišenę atkeliaus kaip kompensacija priteisti pinigai. Po teismo sprendimo jis tiesiai šviesiai pareiškė, jog priteistąją turtinę ir neturtinę žalą valstybė turėtų išieškoti iš tą žalą padariusio R. Palaičio. „Aš manau, kad Vidaus reikalų ministerija turėtų išieškoti šią sumą iš pono R. Palaičio. Jeigu to Vidaus reikalų ministerija nepadarys, aš reikalausiu, kad prokurorai gintų valstybės viešąjį interesą ir reikalautų, kad žala būtų atlyginta iš R. Palaičio asmeninių lėšų“, – žurnalistams sakė V. Gailius.
Savo ruožtu R. Palaitis teigia, jog nemano padaręs klaidą ir savo kaltės dėl FNTT vadovo atleidimo neįžvelgiąs, nes „testas buvo neigiamas ir tai buvo pagrindas jiems atleisti“.
Kaip ir teismo sprendimą dėl V. Giržado grąžinimo į postą, taip ir sprendimą dėl V. Gailiaus atleidimo pripažinimo neteisėtu Vidaus reikalų ministerija apskundė. Beje, V. Giržadui teismas taip pat priteisė 60 000 litų kompensaciją.
Nelinkę išieškoti
Iš R. Palaičio niekas nereikalavo ir atlyginimo dėl įsakymo iš pareigų atleisti tuometinį Valstybės tarnybos departamento vadovą Osvaldą Šarmavičių. Pastarasis teismo sprendimu buvo grąžintas į pareigas, vėliau jų atsisakė savo noru ir jam buvo priteista daugiau kaip 200 000 litų kompensacija. Tiesa, tų pinigų O. Šarmavičius neturėtų skubėti išleisti, mat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią bylą atnaujino, kai gindama viešąjį interesą to paprašė Vidaus reikalų ministerija.
Atvejai, kai ministerija ar kita valstybės institucija nebūna linkusi išsiieškoti žalos iš ją padariusio valdininko, toli gražu ne išimtis, o greičiau jau taisyklė. Šiaip jau Valstybės tarnybos įstatyme numatyta, jog tais atvejais, kai žala atsiranda dėl valstybės tarnautojų tyčinių veiksmų, iš jo galima išieškoti visą žalos sumą, bet su kaltininkais nedrįstama bylinėtis, mat tą tyčinę kaltę labai sunku įrodyti. Tiesa, net neįrodžius tyčinės kaltės iš kaltininko galima išieškoti 9 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją, tačiau ir šia galimybe naudotis neskubama.
Iš tuometinio Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovo Rimanto Dagio, atleidusio Lietuvos darbo biržos direktorių Vidą Šlekaitį, kurio atleidimą vėliau teismas pripažino neteisėtu ir priteisė jam 377 000 litų, niekas taip pat nereikalavo atlyginti žalą. Nors Valstybės kontrolė nurodė beveik 400 000 litų išieškoti iš žalą padariusių pareigūnų, ministerija tai daryti atsisakė. Tuometinis ministras Donatas Jankauskas patikino, jog tikimybė laimėti bylą dėl žalos atlyginimo būtų menka, be to, įstatymus, kuriais remiantis Darbo biržos direktorius buvo atleistas iš darbo, rengę ministerijos darbuotojai joje nebedirba. Taigi pinigai V. Šlekaičiui buvo išmokėti iš ministerijos darbuotojų atlyginimams skirtų pinigų.
Neatrodo, kad Aplinkos ministerija reikalaus iš kaltininkų atlyginti už neteisėtą Lietuvos zoologijos sodo direktoriaus Vaclovo Dumčiaus atleidimą. Tiesa, nors V. Dumčius grąžintas į pareigas ir jam priteista 10 000 litų kompensacija, teisminiai ginčai dėl jo atleidimo nebaigti, mat Aplinkos ministerija su kasaciniu skundu kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą.
Pernai teismas nusprendė, kad neteisėtai buvo atleistas ir Turto banko vadovas, nesėkmingai į Seimą patekti mėginęs Jonas Budrevičius. Jam buvo priteista net 180 000 litų kompensacija.
Šiemet 150 000 litų kompensacija – žinoma, irgi ne valdininkų, o ligoninės pinigais – buvo sumokėta ir neteisėtai atleistam buvusiam Sapiegos ligoninės direktoriui Jurgiui Gediminui Rimdeikai.
KOMENTARAS:
Advokatas Marijus Velička:
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas numato, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama ne tik įstatymų viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, bet ir atsakomybės už priimtus sprendimus principais. Jame taip pat nurodoma, kad valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus ir atsiskaito už juos visuomenei.
Taigi pagal šį įstatymą už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn. Valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių, nebent žala buvo padaryta tyčia – tokiu atveju kaltininkas turi atlyginti visą padarytą žalą.
Tiesa, bylų, kuriose valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga iš žalą padariusio valstybės tarnautojo reikalautų atlyginti jo padarytą žalą, beveik nebūna – nesvarbu, ar ta žala būtų padaryta ką nors neteisėtai atleidžiant, ar padaryta kitokiu būdu. Išanalizavus teismų praktiką, galima teigti, kad valstybės ar savivaldybės institucijos šia teise bemaž nesinaudoja arba naudojasi labai retai. Galiu paminėti vos vieną bylą – joje Alytaus rajono savivaldybė iš Miroslavo seniūno reikalavo priteisti 7965 litų žalos atlyginimą dėl to, kad seniūnui išdavus neteisėtą leidimą kirsti mišką buvo padaryta žala tretiesiems asmenims, o ją atlyginti teko savivaldybei. Šį prašymą teismas patenkino ir žalą iš seniūno priteisė. Tokių bylų, kad būtų bandoma prisiteisti žalą, padarytą neteisėtu atleidimu iš pareigų, girdėti išvis neteko. Institucijoms nesiimant veiksmų, kad atlyginta žala būtų išieškoma iš kaltų asmenų, galiausiai už klaidas sumoka ne tie, kurie jas padarė, o visi mokesčių mokėtojai.
Manau, kad nagrinėjamu atveju atsakomybė turėtų būt griežtinama, nes iki šiol yra tik pavienių atvejų, kada pritaikyta asmeninė atsakomybė valstybės tarnautojui. Šiuo metu yra pateiktos įstatymo pataisos dėl valdininkų asmeninės atsakomybės griežtinimo – jose numatyta, kad valstybės ar savivaldybės institucija privalės (o ne tik galės, kaip dabar) kreiptis dėl žalos atlyginimo į valstybės tarnautoją.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
