Neramumų Tunise, Egipte, Libijoje bei kitose kaimyninėse arabų valstybėse kontekste, Vokietijos kanclerė A. Merkel pasakė ganėtinai intriguojančią mintį – Vakarų demokratijos modelis negali būti pritaikytas, tiksliau sakant nukopijuotas, kituose pasaulio regionuose. Šie žodžiai, atrodo, yra visiškai priešiški Francio Fukujamos prieš daugmaž 20 metų pasakytam teiginiui, kad po Tarybų Sąjungos žlugimo buvo prieita prie istorijos pabaigos (the end of history). Šis politologas turėjo omenyje tai, kad politinėje kovoje nugalėjo vakarų liberalios demokratijos modelis, kuris anksčiau ar vėliau turės išplisti po visą planetą, ir kuris užtikrins žmonių gerovę bei taiką visame pasaulyje. Be abejo, pats Fukujama atrodo vėliau prisipažino klydęs šiuo klausimu. Ir argi ne simboliška, kad toks įtakingas asmuo kaip Merkel išreiškė tokią kritišką abejonę dėl Vakarų demokratijos modelio labai panašiu metu, kai ir buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Rolandas Paksas iškėlė mintį, kad esamas „atstovaujamosios demokratijos“ modelis netinka, ir jį reikia pakeisti „tiesioginės demokratijos“ modeliu, pasinaudojant šiuolaikinėmis kompiuterinėmis technologijomis. Kai kurie žmonės tokį Rolando Pakso pasiulymą išjuokė, kiti galbūt suabejojo praktiniu tokios idėjos įgyvendinimu. Šiame straipsnyje nebus svarstomas toks tikros tiesioginės demokratijos modelis bei jo įgyvendinimo galimybė. Pagrindinis šio teksto tikslas yra kritiškai įvertinti dabartinį Lietuvoje bei vakarų pasaulyje vyraujantį – ir kol kas dominuojančiame viešajame diskurse alternatyvų neturintį – valstybės valdymo modėlį: liberalią parlamentinę demokratiją. Esminis dalykas, kurį savo pasiūlymu išreiškė R. Paksas, yra pripažinimas, kad dabartinis „atstovaujamosios demokratijos“ modelis neveikia. Šis straipsnis būtent kels klausimus kodėl taip yra, bei čia bus taip pat pateikta įrodymų, kad „liberali parlamentinė demokratija“ ir negali veikti, nes ji turi labai mažai bendra su tikrais demokratijos principais.
Visų pirma, didžiausias mitas, susijęs su demokratija yra tai, kad laisvi visuotiniai rinkimai neva užtikrina demokratiją. Užtenka pažiūrėti į tai, koks didžiulis dėmesys visur yra skiriamas skaidrių rinkimų užtikrinimui – prisiminkine neseniai vykusius Baltarusijos prezidento rinkimus – kad suprastume tokios nuostatos rimtumą. Taip pat ir visose vakarų šalyse šis procesas praktiškai yra laikomas šventu. Tačiau, reikia kelti esminį klausimą, ar tai, kad patys galime išsirinkti tuos, kurie turėtų mus atstovauti, užtikriną demokratiją, nei jeigu ir ne tiesioginę (kaip siūlė Paksas), o tik „atstovaujamąją“, kurią lyg turime šiandien? Ar kažko čia netrūksta?
Prieš kurį laiką teko internete matyti vaizdus iš labai ryžtingai nusiteikusių studentų protestų Londone, kur jaunuoliai protestavo prieš valdžios ketinimus tris kartus pabranginti mokestį už mokslą. Dužo stiklai, buvo susiremta su policijos pajėgomis – nepaisant visa to, aukštasis mokslas dabar yra trigubai brangesnis ir kainuoja apie 9000 svarų į metus. Studentai buvo ypač įpykę todėl, kad dėl biudžeto deficito jie turės tenkintis brangesniais mokslais, kai tuo tarpu panaikinti lengvatas ir pakelti mokesčius turtingiesiems, atrodo, yra tabu. O ar dar prisimename masinius streikus Graikijoje, nukreiptus prieš vyriausybės taupymo politiką? Nepaisant protestuotojų dvasios, energijos bei pasiaukojimo, ši taupymo politika vis dar neatšaukta ir tvirtai vykdoma. Tad kyla klausimas, ar protestai ir mitingai, teisė į kuriuos taip pat yra laikoma vienu kertinių demokratijos pamatu, turi realią prasmę? Slavojus Žižekas puikiai apibūdina visą protestų procesą, pasinaudodamas protestų prieš karą Irake ir Afganistane pavyzdžiu. Žmonės mitinguoja, valdžia klausosi, ir abi pusės lieka patenkintos. Protestuotojų sąžinė rami – jie išreiškė savo nuomonę, paprotestavo, atliko pareigą ir laimingi grįžta namo. Valžios žmonės taip pat lieka savotiškai patenkinti, nes jie gauna progą pasakyti, kad „mes kariaujame ten būtent dėl to, kad ir irakiečiai bei Afganistano gyventojai galėtų protestuoti gatvėse“. Taip net gali kai kam susidaryti vaizdas, kad šie karai yra kariaujami vardan demokratijos... Tačiau ar yra nauda iš tokių protestų, apart progos pareikšti nuomonę, jeigu tai realiai nieko nekeičia? Visa tai greičiau tik parodo, kad liberalios parlamentinės demokratijos sąlygomis eiliniai piliečiai praktiškai neturi jokio balso savo valstybės valdyme. Lyg ir išsirenki tuos, kurie turėtų tave atstovauti, bet po rinkimų belieka melstis, kad per artimiausią kadenciją nebūtų priimtas koks sprendimas, sugriausiantis tavo ir visų tavo bendrapiliečių gyvenimus.
Taigi, būtina kelti klausimą, ar demokratijos esmė yra išsirinkti valdžią, prieš kurią po to galėsi laisvai (ir tai ne visada) protestuoti? Latvijos rinkimų pavyzdys taip pat atskleidžia esamos, visuotiniais rinkimais grindžiamos, taip vadinamos „atstovaujamios demokratijos“ prieštaringumą. Visų pirma, vos apie pusę rinkėjų (ir tai tinka ne tik Latvijai) panaudoja savo balsą. Visų antra, Latvijoje rinkimų rezultatai atspindi etninį susiskaldymą tarp etninių rusų ir latvių, ir yra lemiami nacionalistinių bei šovininstinių idėjų bei emocijų, o ne ekonominės politikos motyvų, kas šiaip yra (bent turėtų būti) visos politikos pagrindas. Ir štai paradoksas – rinkimams pasibaigus, tie patys latviai eina į gatves protestuoti prieš neo-liberalizmą ir ekonominį taupymą, nors savo balsus atidavė būtent už nevaržomą „laisvą rinką“ pasisakantiems konservatoriams-nacionalistams. Paėmusi paskolą iš Tarptautinio Valiutos Fondo, Latvija praktiškai prarado suverenitetą, ir jie jau savo ekonomikos kontrolę yra atidavę tarptautiniams kreditoriams ir finansininkams. O ar Latvijos vyriausybei pasirašant sutartį su TVF eiliniai piliečiai turėjo realų balsą tokio visai šaliai svarbaus sprendimo atžvilgiu? Ne.
Tvirčiausiai ir aiškiausiai visą šią situaciją pademonstruoja A. Kubiliaus žodžiai, skirti neseniai mitingą dėl kasos aparatų įvedimo turguose organizavusiems smulkiesiems verslininkams - „nepaisant mitingo, sprendimas nebus atšauktas“. Kitais žodžiais, tie žmonės, kuriuos tiesiogiai liečia valdžios sprendimas, neturi jokio balso, išskyrus mitingą. Ir tai, suprask, jau nieko nepakeis. Akivaizdu, kad nepaisant to ar kažkoks nutarimas yra blogas ar geras, savalaikis ar ne, vistiek jis bus per prievartą priimamas ir neatšaukiamas, ir tie, kuriuos tai tiesiogiai palies, neturi jokios galios kontroliuoti savo likimo. Taigi, ar mes iš tiesų valdome savo valstybę, ar tiesiog kaip avys esame priversti išsirinkti tuos, kurie, kaip mums atrodo, yra labiausiai kompetetingi mus ganyti, ir priimti už mus sprendimus, kurie būtent mus liečia tiesiogiai, visiškai nepaisydami mūsų interesų. Ar čia tikrai kažkas mus atstovauja? Ar tikrai šią valdymo formą galima vadinti „atstovaujamąja demokratiją“?
Atsakymas: visiškai ne. Realybėje esame valdomi, o ne patys valdome per išsirinktus „tautos atstovus“. Taip yra todėl, kad išsirinkti politiką, kuris atstovaus vieną ar kitą grupę žmonių, yra tik viena sudedamoji tikros atstovaujamosios demokratijos dalis. Kita dalis, ir kuri yra netgi daug svarbesnė, ir, deja, ta, kurios būtent trūksta, yra teisėta galimybė atšaukti tuos išsirinktus atstovus (pavyzdžiui kiekvienoje atskiroje apygardoje), kurie nesugeba ar/ir nenori atstovauti savo rinkėjų. Be šios galimybės, dabartinis vakarų „liberalios parlamentinės demokratijos“ modelis demokratija beveik nekvepia, ir yra nedaug arčiau tikros demokratijos principų negu bet kuri taip vadinama diktatūra. Vien tai, kad turi teisę išsirinkti valdžią ar laisvai išeiti į gatves protestuoti (ir tai Lietuvoje šiuo atžvilgiu kyla labai daug problemų), dar nėra demokratija – mitinguodamas savo valstybės nevaldai, o tik reiški savo poziciją. Ar yra didelis skirtumas tarp to, kad tavo valstybę valdo vienas asmuo pagal savo nuožiūrą, ar kaip būna dažniau „diktatūros“ atvejais - pagal kažkieno interesus, ir kai visus sprendimus taip pat pagal savo nuožiūrą ar/ir vykdant kažkieno užsakymus priima 141-as asmuo? Abiem atvejais eiliniai piliečiai yra absoliučiai nublokšti už savo valstybės kontrolės borto.
Kaip būtų galima patobulinti esamą „atstovaujamosios demokratijos“ modelį ir priartinti jį prie tikros demokratijos? Keletą pavyzdžių gali pasiūlyti ta pati Venezuela, kurią korporacinė žiniasklaida labai mėgsta pristatyti kaip nedemokratišką valstybę. Pavyzdžiui, šioje valstybėje referendumai yra dažnas reiškinys sprendžiant esminius klausimus, ir tokiu būdu eiliniai piliečiai yra daug labiau įtraukiami į savo valstybės valdymą. Taip pat ir pats prezidentas yra renkamas referendumu, bei lygiai tuo pačiu būdu gali būti atšauktas iš savo pareigų. Taigi, argi nebūtų Lietuvoje prieita daug arčiau demokratijos, jeigu piliečiai turėtu legalią teisę bet kuriuo metu atšaukti savo išsirinktą ir deleguotą atstovą už rinkėjų valios neatitinkantį sprendimą ar balsą. Tokia galimybė žmonėms kontroliuoti ir prižiūrėti valdžią būtent įgyvendintų atstovaujamosios demokratijos principus. Juk politikai turi atstovauti žmonėms ir priimti nutarimus pagal jų valią, o ne atvirkščiai – ne piliečiai turi paklusti iš viršaus nuleidžiamiems įstatymams. Nes dabartiniu atveju, visai nesvarbu ar tai Britanija aštuntame dešimtmetyje, ar Lietuva po išstojimo iš Tarybų Sąjungos – visos stambiosios valstybės įmonės išprivatizuotos nepaisant šalies piliečių protestų ar nuomonės. Apie referendumus tokiais esminiai klausimais tebuvo galima pasvajoti. Štai ir išsklaidytas mitas apie „demokratiją“ - žmonių gyvenimus lemia neaišku kam atstovaujantis išrinktųjų būrelis, priimantis įvairiausius nutarimus ir sprendimus, o eiliniai piliečiai tėra daugiau ar mažiau pasyvūs stebėtojai, turintys iškentėti visą pluralios diktatūros kadenciją iki kitų rinkimų. O po jų – vėl tas pats nesibaigiantis procesas, vadinamas „demokratija“...
Pabaigai, teko ne kartą sutikti dažno politiko frazę, jog jo darbdaviai yra jo rinkėjai. Vėlgi, ar tikrai taip yra? Juk dažniausiai būtent darbdaviai sprendžia, kokią algą mokėti savo samdiniams, o ar Lietuvos rinkėjai turi galimybę nuspręsti, kiek turėtų uždirbti vienas ar kitas valdžios žmogus? Juk valdžios atstovai gauna atlyginimą, ir dar tikrai nemenką, už mokesčių mokėtojų pinigus, tai jeigu iš tiesų tie mokesčių mokėtojai ir rinkėjai yra seimūnų, ministrų bei prezidentų darbdaviai (bent kaip turėtų būti atstovaujamojoje demokratijoje), tai galbūt reikėtų ir suteiktį jiems legalią teisę spręsti, kada savo „darbuotoją“ atleisti iš „pareigų“ ir kokio atlygio jis yra vertas?
