Visą gyvenimą žinojęs, kad tėvai gyveno Kakuncų kaime, Dominykas Tunkevičius stebisi, kodėl gimtąjį sodžių dabar turi vadinti kitaip.
Visa Lietuvos teritorija užklota vaizdingais vietovardžiais: vandens telkinių, kalvų, daubų, miškų, pelkių, kaimų, miestelių ir miestų. Išgirdus kokį itin neįprastą pavadinimą, nevalingai susidomima jo kilme.
Pateikė galvosūkį ir kalbininkams
Kiekvieno lietuviško vietovardžio istorija savita ir unikali. Deja, iš žemėlapių nykstant kaimams ir vienkiemiams, kartais jų pavadinimas lieka vieninteliu liudijimu, kad dar neseniai čia gyveno žmonės – gimė, dirbo, kūrė, mylėjo.
Vardai, arba, anot kalbininko Kazimiero Būgos, „žemės kalba“, yra neišsenkantis šaltinis mokslams, tiriantiems lietuvių kalbą, lietuvių tautos praeitį ir kultūrą. Būdami daug senesni už rašytinius kalbos paminklus, kartais turėdami šaknis tokių žodžių, kurių nebėra dabartinėje kalboje, išsaugoję senovinių žodžių darybos elementų, vietovardžiai yra didžiulės vertės medžiaga kalbotyrai. Šalia archeologinių radinių vietovardžiai yra labai svarbi ir dažnai vienintelė medžiaga etnogenezės klausimams – tautų ir jų genčių kilmei nustatyti.
Panevėžio vardo kilmė abejonių nekelia: kadangi miestas kūrėsi prie Nevėžio, ir buvo pavadintas prie upės pavadinimo pridėjus priešdėlį „pa“. Todėl panevėžiečiams niekada nebuvo reikalo kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją išaiškinimo ar prašymo pervadinti Aukštaitijos sostinę kitaip. O štai netoli Karsakiškio esančio kaimo pavadinimas net ir kalbininkams užminė mįslę: kaip jį vadinti – Kakūnai, kaip dabar, ar vis dėlto Kakuncai?
Tiesos dokumentuose nerado
Kaip iš tikrųjų reikėtų vadinti netoli Karsakiškio esantį Kakūnų kaimą, Panevėžio rajono savivaldybės tarnautojų paprašė išaiškinti Smėlynės gatvėje gyvenantis panevėžietis.
Rajono Savivaldybės administracijos direktorius Vitalijus Žiurlys „Panevėžio balsui“ pasakojo, kad jie, gavę panevėžiečio prašymą išsiaiškinti kaimo pavadinimą, kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją paaiškinimo dėl dviejų įvairiais laikotarpiais skirtingai fiksuotų Karsakiškio seniūnijos kaimo pavadinimų: Kakuncai ir Kakūnai. Pasak V. Žiurlio, iš Lietuvių kalbos komisijos buvo gautas atsakymas, jog kaimo pavadinimas – Kakūnai. Be to, rajono Savivaldybės administracijos direktorius V. Žiurlys nurodė, kad Adresų registre užfiksuota – 1959 metais kaimas vadintas Kakuncai, o 1974 metų registro duomenimis, jau Kakūnai.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklalapyje ir dabar galima rasti Kalbos komisijos Vardyno pakomisės narių – Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus vyresniosios mokslo darbuotojos dr. Almos Ragauskaitės ir vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Laimučio Bilkio išaiškinimą, koks turėtų būti kaimo pavadinimas.
„Dabartinis oficialus kaimo vardas Kakūnai yra norminis ir autentiškas, paliudytas 19-ojo amžiaus pabaigos istoriniuose šaltiniuose: 1870 metais Какуны, село (kaimas) Упитская волость, spėjama – baltiškas, kilęs iš numanomo asmenvardžio Kakūnas (plg. paliudytus istorinius asmenvardžius Kakucis, Kakulis). Užfiksuota ir daugiau šio vietovardžio variantų: „Lietuvos apgyventose vietose“ (1925 metai) – Kakunčiai, kaimas ir dvaras; istorinių vietovardžių kartotekoje – lenkiškai Kakunze, kaimas (1917–1918 metais); kilmininkinė forma – Kakuncų kaimas (1935 metų anketoje); tarpukario vietovardžių bylose – Panevėžio Kakuncai (kaimas ir viensėdis). Be to, 1935 metų anketoje fiksuota išvestinių vietovardžių – Kakuncų brasta, Kakuncų bala (Panevėžio apskritis, Panevėžio valsčius).“
Rekomendavo kaimo vardą
Toliau Kalbos komisijos Vardyno skyriaus specialistai A. Ragauskaitė ir L. Bilkis aiškina, kad Kakuncai yra pirminės formos Kakūnai apslavintas variantas.
„Greičiausiai pirma atsiradęs lenkakalbėje raštinėje, dvaro aplinkoje, vėliau prigijęs ir tarp vietinių gyventojų. Tokią slavinimo galimybę pagrindžia slavų rašytose bažnytinėse knygose užrašytos kitų lietuviškų vietų vardų formos, palyginimui: Grigaluny, Grigalunce 1759 metais – dabartinis Grigaliūnai (Švenčionių seniūnija), Jaciuny, Jaciuncy 1747 metais – dabartinis Jaciūnai (Švenčionių seniūnija). Pavardžių ir vietovardžių atlietuvinimo komisijos protokolų knygose (1934–1940 metais) užfiksuotas sprendimas vietovardį atlietuvinti, nustatyti jo norminę formą Kakūnai, protokolo numeris 70, puslapis 182. Taigi Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2012 metų rugpjūčio 22 dienos raštu rekomendavo nekeisti kaimo vardo Kakūnai“, – vietovardžio kilmę išaiškino Kalbos komisijos nariai A. Ragauskaitė ir L. Bilkis ir rekomendavo, koks turėtų būti kaimo pavadinimas.
Su išmone taikstytis nenori
Karsakiškio seniūnijos Virsnio kaimo gyventojai 96 metų Dominykas Tunkevičius ir 88 metų Ona Tunkevičienė, nors iki šiol tvirtina gyvenantys Karsakiškio geležinkelio stotyje, dar ir dabar prisimena, kaip kadaise gyveno tos pačios seniūnijos Kakuncų kaime. Senoliai niekaip nesupranta, kodėl reikėtų kaimą, kurį nuo vaikystės vadino Kakuncais, vadinti Kakūnais.
„Kažkokie pramanai, – šypsosi D. Tunkevičius. – Iš seno žinau, kad tas kaimas yra Kakuncai, o ne kokie Kakūnai. Kalbos žinovai visko prisigalvoja. Ir taip yra ne su vienu kaimo pavadinimu. Nuo vaikystės žinojau, kad yra tokie Gelažiai, o dabar sužinojau, kad juos reikia vadinti Geležiais. Visai kitas kaimo pavadinimas ir stebina, ir juokina. Dar žinojau kaimą Kalbariškis, bet dabar jis pavadintas Kaubariškiu. Kada tie pasikeitimai įvyko, net negaliu pasakyti nei jų suprasti.“
Senolio šnekai pritaria ir sutuoktinė. Abu jie kartu pragyveno 66 metus, puikiai prisimena, kas gyveno Kakūnų kaime, kai jis vadinosi Kakuncais.
„Buvo labai daug sodybų – visų gal ir negalėčiau išvardyti. Gyveno ir Rudzinskai, ir Skrebės, ir Grigaliūnai, Ovaldai, Ladavičiai, Skupai. Dar buvo Rauduvės, bet šitie jau atėjūnai – į kaimą gyventi atsikėlė iš kažkur. Ir tuomet, prieškaryje ir pokaryje, kaimas dar vadintas Kakuncai“, – porino D. Tunkevičius.
Gyvena geležinkelio stotyje
O. ir D. Tunkevičiai jau seniai gyvena šalia geležinkelio ir abu tvirtina gyvenantys ne Virsnio kaime, kaip rašoma rajono Savivaldybės dokumentuose, bet Karsakiškio geležinkelio stotyje. Geltonas sutuoktinių namelis šviečia iš tolo, o būsto ir aplinkos tvarkos galėtų pavydėti daugelis. Dominyko žmona aiškina, kad darželius ir daržus ravi ir prižiūri abudu, nors be lazdų jau sunkiai bepaeinantys.
„Ropojame vagomis ir ravime. Pagelbėti neprašome, nes dar ir patys galime ūkelį prižiūrėti. Va, dar ir pievą pats Dominykas neseniai išpjovė, nereikėjo sūnėno Vlado prašytis, kad padėtų“, – plačiai šypsosi senolė ir švelniai paglosto vyrui barzdą.
„Mes visą gyvenimą kartu. Viens be kito negalime. Pasitariam, ką daryti, kokius darbus nuveikti, ir judam į priekį. O darbų iki valiai: jeigu nėra kas veikt sodelyje, turim ir kitokių užsiėmimų. Vaikų nebeturim. Trys sūnūs buvo, bet du mirė jau labai seniai – jauni dar buvo, o trečias šį pasaulį paliko sulaukęs 48 metų. Dabar mūsų džiaugsmas anūkai, gyvenantys Panevėžyje, ir sūnėnas Vladas. Jie mus aplanko ir padeda“, – kalba senolė ir rodo, kokius darbus, be ravėjimo, dar yra nudirbęs jos vyras.
Sutuoktinių namelio aplinka traukia ne tik spalvingais žydinčiais gėlynais, bet ir tarp jų pūpsančiais akmeniniais grybukais bei tarp gėlynų stūksančiu baltais dažais nudažytu Dominyko drožiniu – tai sostinėje esančio Trijų kryžių kalno kopijos motyvas.
Sūnėnas gyvena Kakūnuose
Pas Tunkevičius atlydėjęs jų sūnėnas Vladas dabar gyvena Kakūnų kaime. „Pasistačiau sodybą tame kaime, kai tik buvo leista statytis namus, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kolūkiai buvo išardyti ir tuomet gavau leidimą. Pasirinkau vietą Kakuncuose arba, kaip dabar vadina, Kakūnuose. Toje vietoje, kur 1992 metais pasistačiau namus, prieš tai nebuvo jokios sodybos, bet netoliese anksčiau stovėjo dėdės Dominyko tėvų namai. Dabar kaime, kur gyvenu, liko labai nedaug sodybų... Mes su žmona Eugenija gyvename, netoliese yra dar Rudzinskų sodyba, o kitapus kelio dar viena sodyba. Daugiau gyventojų ir nėra“, – pasakoja 65 metų vyras apie gyvenimą Kakūnuose ir šyptelėjęs priduria: „Ir aš prisimenu, kad kaimas anksčiau vadintas Kakuncai. Net negaliu pasakyti, kada pakeitė pavadinimą, bet dabar tai Kakūnai.“
R. Mikučionytė
